Glavna
Girlboss. Mano sėkmės istorija
Girlboss. Mano sėkmės istorija
Sophia Amoruso
0 /
0
Koliko vam se sviđa ova knjiga?
Kakav je kvalitet fajla?
Preuzmite knjigu radi procene kvaliteta
Kakav je kvalitet preuzetih fajlova?
Godina:
2016
Jezik:
lithuanian
ISBN 10:
609466194X
ISBN 13:
9786094661945
Fajl:
PDF, 8.97 MB
Vaši tagovi:
Prijaviti problem
This book has a different problem? Report it to us
Check Yes if
Check Yes if
Check Yes if
Check Yes if
you were able to open the file
the file contains a book (comics are also acceptable)
the content of the book is acceptable
Title, Author and Language of the file match the book description. Ignore other fields as they are secondary!
Check No if
Check No if
Check No if
Check No if
- the file is damaged
- the file is DRM protected
- the file is not a book (e.g. executable, xls, html, xml)
- the file is an article
- the file is a book excerpt
- the file is a magazine
- the file is a test blank
- the file is a spam
you believe the content of the book is unacceptable and should be blocked
Title, Author or Language of the file do not match the book description. Ignore other fields.
Are you sure the file is of bad quality? Report about it
Change your answer
Thanks for your participation!
Together we will make our library even better
Together we will make our library even better
Fajl će biti poslat na vaš email. Može da prođe do 1-5 minuta pre nego što ga primite.
Fajl će biti poslat na vaš Kindle nalog. Može da prođe do 1-5 minuta pre nego što ga primite.
Napomena: morate da verifikujete svaku knjigu koju želite da pošaljete na svoj Kindle. Proverite u svom poštanskom sandučetu verifikacioni email dopis od Amazon Kindle Support.
Napomena: morate da verifikujete svaku knjigu koju želite da pošaljete na svoj Kindle. Proverite u svom poštanskom sandučetu verifikacioni email dopis od Amazon Kindle Support.
Conversion to is in progress
Conversion to is failed
Povezani Spiskovi knjiga
0 comments
Možete napisati recenziju za knjigu i podeliti svoje mišljenje. Ostale čitaoce će uvek zanimati vaše mišljenje o knjigama koje ste pročitali. Bez obzira da li vam se knjiga svidela ili ne, ako iskreno i detaljno izložite svoje misli, ljudi će pronaći nove knjige koje im odgovaraju.
1
|
2
|
Iš anglų kalbos vertė Rūta Montvilienė VILNIUS 2016 UDK 658-051(092) Am89 Sophia AMORUSO #GIRLBOSS Portfolio / Penguin, an imprint of Penguin Random House LLC, New York, 2014 Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar ko pijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © 2014,2015 by Sophia Amoruso All rights throughout the world are reserved to Sophia Amoruso Cover design: Christopher Sergio Cover photograph: Gabrielle Revere © Rūta Montvilienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016 ©„Tyto alba", 2016 ISBN 978-609-466-194-5 Svarbiausios JAUNOS BOSĖS gyvenimo datos Aš esu blogas, irtai gerai. Niekada nebūsiu geras, irtai neblogai. Nenorėčiau būti niekuo kitu, tik savimi. Rolfas Griovėjas S v a r b ia u s io s JAUNOS BOSĖS g y v e n i m o d a t o s 1984 m. Gimiau San Diege, Kalifornijoje, Didįjį penktadienį, balan džio 20 dieną, o juk tai 4 / 20, marihuanos mėgėjų kodas ir nacio nalinė žolės rūkalių diena. Kol dar nepagalvojote, jog tai pranašin gas ženklas, leiskite jus užtikrinti, kad man patinka vienintelis su rūkymu susijęs dalykas - tai išrūkyti savo konkurentus. 1989 m. Kakučiu išteplioju vaikų darželio sieną - manau, tai pir moji mano meniškos prigimties išraiška. 1993 m. Ketvirtos klasės mokytoja sako, kad man kažkas negerai. Į bėdų sąrašą įtraukiamas dėmesio sutelkimo sutrikimas ir Turėto sindromas. 1994 m. Tėtis nusiveda mane į prekybos centrą Wal-Mart. Aš klau siu pardavėjos, ar„čia parduodamos lėlės Renas ir Stimpis, leidžian čios viduriuose susikaupusias dujas".Tai aiškiausias įrodymas, koks platus mano žodynas ir įdomus humoro jausmas. 1; 997 m.Tiesiog įsimyliu savo pirmąjį vintažinį drabužėlį - rausvas it persimonas disko stiliaus kelnes. Jas slapta apsimaunu riedučių sporto salės tualete. 1999 m. Susirandu pirmąjį darbą greitojo maisto restorane Sub way. Ruošiant sumuštinius su kiauliena, salotos lapu ir pomidoru, man pasireiškė obsesinis kompulsinis sutrikimas. 2000 m. Negaliu pakęsti vidurinės mokyklos, todėl mane nusiun čia pas psichiatrą. Jis diagnozuoja depresiją ir dėmesio sutrikimą. Geriu baltas tabletes. Geriu mėlynas tabletes. Pagalvoju, kad meilė mokyklai to neverta. Išmetu tabletes ir nusprendžiu tęsti mokslus namie. 7 #GIRLBOSS 2001 m. Išsiskiria mano tėvai. Neimu to į galvą ir, pasinaudojusi proga išsikraustyti iš namų, pradedu savarankišką gyvenimą. Kar tu su gauja muzikuojančių vyrukų išsinuomoju butą Sakramento centre. Už savo kambarėlį, ar veikiau spintą po laiptais, moku 60 dolerių per mėnesį. 2002 m. Keliauju pakeleivingomis mašinomis pirmyn atgal Vakarų pakrante, kol galiausiai apsistoju jos šiaurinėje dalyje. Šiaip ne taip verčiuosi vagiliaudama ir valgydama tai, ką randu šiukšlių kontei neriuose (nespjauk į nemokamą riestainį, kol jo neparagavai). 2002 m. Parduodu pirmąjį daiktą internete. Tai vogta knyga. 2003 m. Mane sulaiko dėl vagystės iš parduotuvės. Liaujuosi vagi liauti kartą ir visiems laikams. 2005 m. Palieku savo vaikiną Portlande ir kraustausi į San Fransiską, mane išmeta iš darbo prestižinėje batų parduotuvėje. 2006 m. įsitaisau išvaržą, o tai reiškia, kad privalau rasti darbą, už tikrinantį sveikatos draudimą. Įsidarbinu meno mokykloje - fojė tikrinu asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Turiu daug laisvo laiko, todėl naršau po internetą ir, neturėdama ką veikti, ati darau parduotuvę eBay platformoje. Ją pavadinu „Įžūlios mergio tės vintažas" (Nasty Gal Vintage). 2014 m. Esu savininkė ir generalinė direktorė, valdanti daugiau kaip šimto milijonų dolerių vertės bendrovę, įsikūrusią beveik penkių tūkstančių kvadratinių metrų biure Los Andžele, su prekių paskirstymo ir užsakymų vykdymo centru Kentukyje ir trimis šim tais penkiasdešimt darbuotojų. 8 S v a r b ia u s io s JAUNOS BOSĖS g y v e n i m o d a t o s (Šioje vietoje gali įterpti nuo stabdymo žviegiančių padangų įrašą.) Suprantama, kai kurias detales praleidau, tačiau jei viską smulkiai pasakočiau įžangoje, nebereikėtų skaityti likusios dalies, o aš no riu, kad perskaitytum mano knygą nuo pradžios iki galo. Tiesa ta, kad maždaug per aštuonerius metus iš bankrutavusios anarchistės friganės, pasiryžusios sugriauti kapitalistinę sistemą, tapau mi lijoniere verslininke, kuri šiandien lygiai taip pat puikiai jaučiasi ir direktorių valdybos posėdyje, ir savo drabužinėje. Niekada neke tinau būti pavyzdžiu kam nors kitam, bet norėčiau pasidalyti kai kuriomis savo gyvenimo istorijomis ir išmoktomis pamokomis. Per pastaruosius septynerius metus žmonės pamėgo įžūlios mergiotės įvaizdį, kurį sėkmingai parduodu Nasty Gal parduotuvė se. Todėl norėčiau, kad pasinaudotum JAUNOS BOSĖS (#GIRLBOSS) patirtimi ir susikurtum nuostabią ateitį, kurioje galėsi daryti ką širdis geidžia. Šioje knygoje papasakosiu, kaip mokytis iš savo ir kitų žmonių (pavyzdžiui, mano) klaidų. Paaiškinsiu, kada geriau viską mesti, o kada - reikalauti iš savęs daugiau. Atskleisiu, kaip svarbu klausti ir nieko nepriimti už gryną pinigą, kada verta elgtis pagal taisykles, o kada būtina jas perrašyti. Padėsiu suvokti savo silpnybes ir išnaudoti stiprybes. Mano istorija įrodo, kad gyvenime netrūksta ironijos. Pavyzdžiui, aš pradėjau internetinį verslą, kad galėčiau dirbti namuose ir... būti viena. Dabar per vieną darbo die ną bendrauju su daugiau žmonių negu anksčiau per visą mėnesį. Bet nesiskundžiu. Ši knyga neišmokys tavęs, kaip greitai praturtėti, kaip įsiveržti į mados pasaulį ar pradėti verslą. Tai ne feminizmo manifestas ar memuarai. Nenoriu dabar per daug gilintis į nuveiktus darbus, nes turiu dar daug nudirbti. Ši knyga neišmokys tavęs, kaip stilingai 9 #GIRLBOSS apsirengti ryte. Beje, tokią knygą būtinai parašysiu, bet tik po to, kai pasiūlysi visiems draugams nusipirkti šią. Dabar norėčiau, kad įsimintum šiuos tris patarimus: Niekada nesuauk. Nevirsk nuoboda. Ir niekada neleisk, kad vy ras tvarkytų tavo gyvenimą. Įsiminei? Puiku.Tuomet pirmyn. Tu gali būti JAUNA BOSE visą gyvenimą. Niekada nesuauk. Nevirsk nuoboda. ir niekada neleisk, kad vyras tvarkytų tavo gyvenimą J a *A *u t 7 -u ^ O j \ccuUt IfKobtij o lauket f r f r u M A iA Taigi, nori tapti JAUNA BOSE? Gyvenimas trumpas. Netinginiauk. -Aš T a i g i , n o r i t a p t i JA U N A BOSE? Taigi, nori tapti JAUNA BOSE? Pradėsiu nuo dviejų dalykų. Pirma, tai šaunu! Tu ką tik žengei pirmąjį žingsnį nuosta baus gyvenimo link paprasčiausiai jo užsimanydama. Antra, tai vienintelis lengvas žingsnis visame kelyje. Matai, yra vie na smulkmenėlė - būti JAUNA BOSE nelengva. Kad taptum jauna vadove, reikia daug ir sunkiai dirbti, o ja tapus tenka dirbti dar daugiau ir sunkiau, kad ja išliktum. Antra vertus, kas čia baidosi sunkaus darbo? Aš tai jau tikrai ne; neabejoju, kad tu irgi jo nebijai. Bet jei bijai, esu tikra, kad ši knyga padės persigalvoti ir, baigdama skaityti paskutinį skyrių, tu beveik šaukte šauksi: - Kur tas darbas?!?! Aš trokštu darbo! Ir trokštu jo tuoj pat\ JAUNA BOSE valdo savo gyvenimą. Ji gauna ko nori, nes sunkiai dirba, kad tai pasiektų. JAUNA BOSE kontroliuoja padėtį!? prisiima atsakomybę. Tu esi kovotoja ir žinai, kada pulti, o kada trauktis. Kartais laužai taisykles, kartais joms paklūsti, bet visada sprendi pati. Turi aiškų tikslą, bet žinai, kad atsisakydama malonumų jo nepasieksi. Sąžiningumas tau svarbiau už tobulumą. Tu keli klausimus. Atsakingai vertini savo gyvenimą, tačiau nesusireikšmini ir nežiūri į save per daug rimtai. Gali užkariauti pasaulį ir jį pakeisti. Tu esi kieta. 15 #GIRLBOSS Kodėl t u r ė t u m manęs klausyti? Moterys iš prigimties anarchistės ir revoliucionierės. -K im Gordon Jei egzistuotų taisyklės (nors jokių taisyklių nėra), kokia turi būti JAUNA BOSE, viena jų būtų abejoti viskuo (netgi mani mi) ir kelti klausimus. Tai puiki kelio pradžia. Aš esu bendrovės Nasty Gal steigėja, savininkė, genera linė direktorė ir kūrybos vadovė. Pati sukūriau šį verslą vos per septynerius metus, ir visa tai pasiekiau dar nesulaukusi trisdešimties. Negimiau turtingoje šeimoje, nebaigiau pres tižinės Tnokyklos, šalia manęs nebuvo suaugusių žmonių, kurie patartų, ką daryti. Viską sugalvojau pati. Nasty Gal sulaukia daug žiniasklaidos dėmesio, bet žurnalistų istori jos labiau primena pasaką. Paprasta, bet sumani mergiotė, iš vargetos tapusi turtuole? Dedam pliusą. Svajonių princas ant balto žirgo? Jei turite galvoje mano investuotoją Danny Rimerį iš Index Ventures, tada taip. Dedam pliusą. Daugybė gražių batelių? Dedam pliusą. Nesu prieš žurnalistų dėme sį - tai puikus dalykas, tačiau man nepatinka, kai kuriamas įspūdis, jog viskas įvyko per vieną naktį ir kad man labai pa sisekė. Nesuprask manęs neteisingai: taip, pripažįstu mane dažnai lydėjo sėkmė, bet noriu pabrėžti, kad tai ne atsitik tinumas. Metų metus pajuodusiomis panagėmis kapsčiausi dėvėtų rūbų krūvose, ne kartą skaudžiai nusideginau karš tais garais lygindama atrinktus drabužius ir kišenėse slaps čiau daugybę priverktų Kleenex servetėlių, kol atsidūriau ten, kur esu dabar. 16 T a i g i , n o r i t a p t i JA U N A BOSE? Neseniai kažkas man sakė, kad dabar mano pareiga kuo daugiau išplėtoti Nasty Gal verslą, nes esu pavyzdys mergai tėms, svajojančioms nuveikti ką nors šaunaus. Vis dar neži nau, kaip į tai reaguoti, nes iki šiol netikiu pačia pavyzdžio idėja. Nenoriu, kad mane statytų ant pjedestalo. Kad ir kas nutiktų, dėmesio sutrikimas neleis man įstrigti vienoje vie toje: kol galiu, drumsiu vandenį ir kursiu istoriją. JAUNOJI BOSE, nenoriu, kad su pagarbia baime žvelgtum į autorite tus, nes tai gali tave stabdyti. Nešvaistyk energijos domėda masi kitų gyvenimais, geriau panaudok ją dirbdama savo la bui. Būk pati sau dievaitė. Pasakoju savo istoriją, norėdama tau priminti, kad tiesus ir įprastas kelias - ne vienintelis, vedantis į sėkmę. Skaity dama toliau matysi, kad augdama negavau apdovanojimų ar pagyrimų. Mane išmetė iš mokyklos, buvau klajūnė, vagilė, sumauta mokinė ir tingi darbuotoja. Vaikystėje amžiais įsiveldavau į nemalonumus. Nuolat rodydavau blogą pavyzdį ki tiems: tarkim, smogiau kumščiu geriausiai draugei į pilvą, nes ji išmetė iš rankų mano plastilino figūrėlę (man buvo ketveri), buvau apkaltinta, kad giminės susibūrime padegiau plaukų lako flakonėlį (prisipažįstu, kalta). Paauglystėje buvau tikras nervų kamuolys, o suaugusi iš esmės tapau savotišku Larry u Davidu su aukštakulniais, tiksliau, jaunesne, graikiško kraujo turinčia jo versija, nes taip ir neišmokau nuslėpti diskomfor to, nepasitenkinimo ar abejonių, nepabėgau nuo pačios savęs ir iki šiol esu per daug atvira. Išbandžiau įprastus kelius - valandinį darbą ir studijas valstijos koledže, bet man jie netiko. Man taip ilgai kartojo, kad kelias į sėkmę grįstas tam tikrais privalomais veiksmais 17 #GIRLBOSS (pirmiausia baigti studijas, o tada susirasti darbą), kad, vis bandydama ir patirdama vieną nesėkmę po kitos, beveik pa tikėjau, jog esu pasmerkta nugyventi nevykėlės gyvenimą. Tačiau širdyje kirbėjo įtarimas, kad man lemta - ir kad aš su gebėsiu - nuveikti kažką daugiau. Pasirodo, tas „kažkas“ yra Nasty Gal verslas. Bet žinai ką? Jis nenukrito man iš dangaus. Aš jį sukūriau pati. Atsikratyk įpročių ir visko, kas tave stabdo. Išmok pati susikurti progų. Atmink, kad gyvenime nėra finišo linijos, o sėkmė aplanko veikliuosius. Dirbk beprotiškai daug ir iš visų jėgų stenkis susikurti tą nuostabų gyvenimą, apie kurį visada svajojai (o gal dar ir nespėjai rimtai pasvajoti). Ir patikėk, bus velniškai smagu jį kurti. Ši knyga vadinasi #GIRLBOSS, t. y. JAUNA BOSE. Ar tai reiškia, kad čia feminisčių manifestas? O varge. Panašu, kad mums reikia apie tai pasikalbėti. Tai feministinė knyga, o Nasty Gal - feministinė bendrovė ta prasme, kad skatina tave, jauną merginą, būti kuo nori ir daryti ką nori. Bet aš tikrai nesiruošiu vadinti mūsų „moteromis“ ir kaltinti vyrų dėl visų gyvenimo bėdų. Niekada nemaniau, kad būti mergina yra rimta kliūtis. Mano mama nuo mažumės ruošė valgį ir tvarkė namus, o jos broliai džiaugėsi vaikyste. Todėl mama, remdamasi savo pa tirtimi, tvirtino, kad gimti mergaite yra neabejotinas trūku mas. Bet aš, gal todėl, kad abu tėvai dirbo visą darbo dieną, o gal todėl, kad neturiu brolių ar seserų, niekada nepastebėjau išskirtinio elgesio su berniukais. Žinau, kad ištisos moterų kartos kovojo dėl teisių, kurios man atrodo savaime supran tamos, ir kad daugelyje pasaulio vietų ši knyga niekada ne 18 T a ig i, no ri t a p t i JA U N A BOSE? išvystų dienos šviesos. Tikiu, kad geriausias būdas pagerbti ankstesnių ir būsimų kartų kovą už moterų teises yra veikla ir darbas. Užuot dykinėjusi ir postringavusi, kaip man rūpi moterų padėtis, aš verčiau spardysiu užpakalį sau bei kitiems ir įrodysiu, kad galiu viską pasiekti pati. Mano pirma reakcija į beveik viską gyvenime dažniausiai būna neigiama. Kad galėčiau įvertinti kokį nors dalyką, pir miausia turiu jį atmesti. Vadink mane užsispyrėle, bet man tai vienintelis būdas - aš pamažu įsileidžiu naujovę į savo pasaulį ir nemėgstu, jeigu ji netikėtai nukrinta man į glėbį. Būdama septyniolikos, nesiskutau kojų, nekenčiau aukštakulnių ir atro džiau kaip tikra panke anarchiste. Vilkėjau vyriškus drabužius, pirktus Wal-Mart prekybos centruose. Tais retais atvejais, kai vaikinas atidarydavo man duris ir praleisdavo į priekį, aš įsi žeisdavau ir atsisakydavau eiti, visa povyza šaukte šaukdama: „Na jau ne, aš ir pati galiu atsidaryti duris!“ Būkime sąžinin gos - tai ne feminizmo apraiška, tai tiesiog šiurkštus elgesys. Dabar jau suprantu, kad leisdama atidaryti man duris ne tampu mažiau nepriklausoma. Dažydamasi blakstienas ar lūpas tikrai nepataikauju pasenusiems patriarchaliniams mo ters grožio idealams. Dažausi todėl, kad taip jaučiuosi geriau. Štai tikroji Nasty Gal dvasia: mes norime, kad puoštumeisi dėl savęs ir žinotumei, kad stengtis gražiai atrodyti anaiptol nėra tuštybė. Sakau tai todėl, kad neprivalai rinktis, ar būti protinga, ar seksuali. Gali būti ir protinga, ir seksuali. Tu esi ir protinga, ir seksuali. Ar 2014 metais išaušo nauja feminizmo era, nes mums ne bereikia apie tai kalbėti? Nežinau, bet norėčiau tikėti, kad taip ir yra. Nemeluosiu - pagyros už tai, kad esu „verslininkė, 19 #GIRLBOSS nebaigusi jokių studijų“, man skamba užgauliai. Antra vertus, suprantu, kad tai yra ir mano privalumas, nes atėjusi į verslo susitikimą galiu apstulbinti dalyvius gatvėse ir gyvenimo uni versitetuose įgyta išmintimi. Aš, kaip ir daugybė kitų JAUNŲ BOSIU, minimų šioje knygoje, viską pasiekiau ne verkšlenda ma, o dirbdama, ir tikiu, kad merginos, kurios skaito šią knygą trokšdamos tapti JAUNOMIS BOSĖMIS, elgsis taip pat. Į tave nežiūrės rimtai vien todėl, kad to paprašysi. Privalai pati imtis valdyti padėtį. Koks skirtumas, jei tai vyrų pasaulis? Man vis dar labai patinka jame būti mergina. Raudonos vi r vut ės t eor i j a Užaugau tikėdama, kad kapitalizmas yra baisi suktybė, bet dabar supratau, kad iš tikrųjų tai savotiška alchemija. Sunkus darbas, kūrybiškumas ir ryžtas daro stebuklus. Kai pradėsi suprasti šią alchemiją arba ją atpažinti, pasaulis pasirodys vi siškai kitoks. Vis dėlto manau, kad aš nuo mažens pasaulį regėjau kitaip negu visi. Pasak mamos, kartą, būdama penkerių, nustvėriau raudoną virvutę ir nulėkiau į žaidimų aikštelę, o virvutė ran gėsi ore man iš paskos. Kai kiti vaikai paklausė, ką čia turiu, pareiškiau, kad tai mano aitvaras. Netrukus visi atsinešė rau donas virvutes, ir mes lakstėme kartu, o mūsų aitvarai plaz dėjo aukštai danguje. Mano patirtis - ir ši knyga - įrodo (jei jos apskritai ką nors įrodo), kad jeigu tiki savimi, tavimi patikės ir kiti. 20 Man prisilietus, paprasta XL dydžio striukė su gobtuvu virsdavo Comme dės Garęons dizainerių kurtu drabužiu, o slidinėjimo kelnės prabangios Balenciaga kolekcijos dalimi Jei $1 j iM je Jc o Kaip aš tapau JAUNA BOSE Kelio pradžia: išvarža, derybos ir liūdnasis triušis Taigi, nutarei žengti drąsą žingsnį ir pradėti verslą eBay platformoje. Pirmiausia turi apsispręsti, kiek laiko gali tam skirti. Siūlau (kol kas) nemesti turimo darbo. - Marsha Collier, „Kaip pradėti verslą eBay platformoje žaliems" (.Starting an eBay Business For Dummies) K aip aš t a p a u JAU N A BOSE Jei atvirai - o aš ketinu būti visiškai atvira, - Nasty Gal verslą pradėjau todėl, kad įsitaisiau išvaržą. Gyvenau San Fransiske ir niekur nedirbau, bet staiga pamačiau, kad kirkšnyje susi formavo išvarža. Tais laikais dažnai mūvėdavau itin aptemp tas kelnes, tad mano išvarža kaip koks guzas buvo matyti net per drabužius. Sykį netgi nusiskutau visus gaktos plaukus, išskyrus tuos, kurie dengė išvaržos gumbą. Tiesą sakant, man buvo į viską nusispjauti. Juokai juokais, bet supratau, kad tai rimtas sveikatos sutrikimas, ir jį reikia gydyti. O kad galėčiau gydytis, privalau turėti sveikatos draudimą. Kad gaučiau svei katos draudimą, man reikia darbo. Tikro darbo. Tikrą darbą radau meno mokykloje - sėdėdama fojė tikri nau asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir ramiai laukiau, kol praeis devyniasdešimties dienų laikotarpis, po kurio įsigalioja darbo v^tos lengvatos. Kaip įsivaizduojate, asmens dokumentų tikrinimas - ne pats įdomiausias užsiė mimas, todėl turėjau marias laiko kvailioti internete. Tais lai kais labai išpopuliarėjo MySpace interneto platforma (mano vartotojo vardas buvo WIGWAM). Netrukus pastebėjau, kad gaunu daug kvietimų draugauti iš eBay pardavėjų, kurie tokiu būdu norėjo reklamuoti jaunoms merginoms skirtus vintažinius drabužius. Po devyniasdešimties dienų gavau sveikatos draudimą, susitvarkiau išvaržą ir skubiai išnešiau kudašių iš meno mo kyklos fojė. Sveikdama po operacijos, išsikrausčiau iš nuo mojamo būsto ir, dideliam savo ir mamos liūdesiui, mėnesį gyvenau mamos namuose. Neturėjau nei pajamų, nei ateities planų. Bet kad jūs žinotumėte, kaip puikiai išnaudojau laiką! Prisiminiau vintažo pardavėjų kvietimus draugauti ir pagal 25 #GIRLBOSS vojau: „Velniai griebtų, ir aš tai galiu!“ Turiu fotografavimo žinių ir patirties. Turiu simpatiškų draugių, kurios sutiktų pabūti modeliais. Pati vilkiu tik dėvėtus drabužius ir puikiai išmanau visas su jais susijusias gudrybes. Be to, esu tikra rausimosi šiukšlėse ekspertė. Taigi, žengiau pirmąjį žingsnį: nusipirkau knygą „Kaip pradėti verslą eBay platformoje žaliems“, iš kurios sužino jau, kaip atidaryti savo parduotuvėlę eBay erdvėje. O pirmoji mano, kaip ką tik iškeptos verslininkės, užduotis buvo sugal voti įmonės pavadinimą. Daugelis eBay dėvėtų rūbų parduo tuvių buvo tokios bohemiškos, kad net akis skaudėjo skai tant jų pavadinimus: „Damos aukštoje žolėje vintažas“ arba „Mėnulio kranklių sielos seserų vintažas“. Todėl priešgyna manyje puolė prie kompiuterio klaviatūros ir užrašė būsimos parduotuvės pavadinimą - „Įžūlios mergiotės vintažas“ (Nas ty Gal Vintage). Jį įkvėpė mano mėgstamiausias funk stiliaus dainininkės ir pašėlusios moters Betty Davis albumas. Turbūt labiausiai ji garsėjo tuo, kad vienus metus buvo ištekėjusi už džiazo muzikanto Mileso Daviso, tačiau mane patraukė jos muzika (manau, jai akompanavo geriausia ritmo grupė), begėdiškas seksualumas ir tiesmuka kalba. Betty Da vis eidavo į sceną vilkėdama vien apatinius drabužėlius ir mū vėdama tinklines kojines, nė vienas jos pasirodymas neapsiei davo be firminio judesio - batais su platforma apautos kojytės spyrio į orą. Ši moteris buvo pati tikriausia JAUNA BOSE. Jos dainų pavadinimai skambėjo taip: „Your Mama Wants You Back“ (Mama nori, kad grįžtum - vert. past.), „Don’t Call Her No Tramp“ (Nevadink jos valkata - vert, past.) ir „They Say I’m Different“ (Sako, kad esu kitokia - vert. past.). Ji pati kūrė 26 K aip aš t a p a u JAU N A BOSE muziką, rašė tekstus ir prodiusavo dainas, - o juk praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo beveik negirdėta, kad moteris galėtų taip elgtis. Kad ir kokia pribloškiama buvo Betty Davis, ji per daug pralenkė laiką, kad sulauktų komer cinės sėkmės. Tuomet maniau, kad tiesiog radau pavadinimą eBay parduotuvėlei, bet vėliau paaiškėjo, kad tokiu būdu Nas ty Gal prekės ženklui įpūčiau ne tik savo, bet ir tos neįtikėti nos moters dvasios. Vintažiniai drabužiai tapo mano gyvenimo dalimi dar ge rokai prieš atidarant parduotuvę. Mane visada traukė seni daiktai ir jų pasakojamos istorijos. Mano senelis turėjo mo telį Vakarų Sakramente, o tėtis, vienas iš septynių vaikų, nuo mažens padėjo jame tvarkytį. Kai vaikystėje su šeima lankiausi senelio motelyje, radau jame sandėliuką, kupiną stebuklų. Ten dulkėjo sena Ouija spiritizmo lenta, aštuntojo dešimtmečio marškinėliai plačiomis rankovėmis, išmarginti beprotiškais lygintuvu klijuojamais užrašais, sena tetos mo netų kolekcija. Tuos daiktus paliko praėjusio amžiaus septin tajame ir aštuntajame dešimtmetyje augę vaikai, bet mane jie nepaprastai žavėjo. Paauglystėje mėgau rengtis ne naujutėlaičiais, o senais dėvėtais drabužiais, ir tai labai glumino mano mamą. Mėgin dama mane tinkamai aprengti, ji iškęsdavo nesuskaičiuoja mus žygius į vietinį prekybos centrą, bet jos pastangos nu eidavo perniek - paėmusi 50 dolerių kainuojančią palaidinę pareikšdavau, kad ji „tiesiog tiek neverta“. Jei tuo metu būtų veikusios Nasty Gal parduotuvės, neabejoju, kad būčiau ra dusi aibę dingsčių mamos pinigams išleisti, tačiau prekybos centras buvo labai nuobodi vieta. Eilinės parduotuvės, kurių 27 #GIRLBOSS vitrinos klykte klykė: „Normalūs drabužiai!“, manęs visai ne domino, o prievolę mokėti pinigus už tai, kad atrodyčiau kaip visi, laikiau absurdiška. Galiausiai mes su mama sutarėme dėl kompromiso. Nors ji sakė, kad dėvėtų drabužių parduotuvės „smirda“, sutikdavo palaukti netoliese, kol ką nors išsirink siu. Žinoma, tai nereiškia, kad jai patikdavo mano pirkiniai. Puikiai prisimenu, kokį pažeminimą patyriau prieš kartu bu vusią draugę, kai mama pareikalavo grįžti ir pakeisti įsigytą palaidinę, - ne todėl, kad šioji būtų per daug atvira ar kaip nors kitaip nederama, bet todėl, kad tas rudas, rytietiškais raštais išmargintas poliesterio drabužėlis jai pasirodė tiesiog šlykštus. Sulaukusi dvidešimties, dėvėjau beveik vien vintažinius apdarus. San Fransiske su draug ‘ išsirinkdavome dešimtmėtį ir rengdavomės pagal jo mad;t es klausėmės senos mu zikos, vairavome senus automobilius, vilkėjome senus rūbus. Labiausiai mėgau dvidešimtojo amžiaus aštuntąjį dešimt metį. Ilgus plaukus skyriau per vidurį - kaip buvo madinga rokenrolo laikais - ir kaip uniformą vilkėjau eBay pirktas kel nes aukštu juosmeniu, nugaroje surišamą palaidinukę, avėjau batus su platforma. Atidariusi savo internetinę parduotuvę, naujai pažvelgiau į dėvėtų drabužių paieškas. Klasifikuotų skelbimų ir reklamų portale Craigslist aptikau uždaromo teatro skelbimą dėl išpar duodamo rekvizito ir po labai sėkmingų derybų prisipirkau pilną automobilį senų drabužių. Prie tų vilnonių pelerinų ir senovinių Gunne Sax suknelių pridėjau keletą savo apdarų ir staiga išvydau, kad turiu kolekciją, tinkamą parduoti. Tar get parduotuvėje įsigijau kelias Rubbermaid dėžes, skalbinių 28 K aip aš t a p a u JA U N A BOSE spaustukų, drabužių garintuvą, kabyklą ir ėmiau ruoštis pir miesiems eBay aukcionams. Pasikviečiau pagalbon mamą ir mudvi ėmėme darbuotis paprasčiausio konvejerio principu: aš sakydavau apdaro matmenis, o mama juos užrašydavo ant popieriaus skiautelės ir prisegdavo prie drabužio. Mano pirmuoju modeliu tapo gražuolė Emily, vieno drau go mergina. Si nuo galvos iki kojų išsitatuiravusi ilgaplaukė su žavingais kirpčiukais buvo neįprastas, bet nuostabus pa sirinkimas. Nufotografavau ją, pozuojančią su bene dešimčia skirtingų mano kolekcijos derinių ir, prie nuotraukų pridė jusi greitosiomis sukurptus aprašymus, matmenis bei kitą informaciją, nusiunčiau į eBay. Laukdama savųjų dešimties dienų aukcionų, atsakinėjau į - ak, kokius jaudinamus! - pir mųjų klientų klausimus. Sulig kiekviema savaite reaguodavau vis greičiau, tapau gudresnė ir vis gejiau išmaniau, ko nori moterys. Kiekvieną savaitę man vis geriau sekėsi eBay auk cionuose. Jei ką nors parduodavau, puiku, kaipmat rasdavau daugiau panašių daiktų. Jeigu neparduodavau, daugiau nė iš tolo nepažvelgdavau į tokį daiktą. Keista, bet paaiškėjo, kad simpatiškos merginos visai netrokšta vilkėti didžiulių dry žuotų drug rug megztinių su gobtuvu ir kišene ant pilvo, ku riuos taip mėgsta dykinėtojai! Visas procesas buvo nepapras tai patrauklus: tokia adrenalino fanatikė kaip aš net įsivaiz duoti negalėtų nieko geresnio, kaip gyvai stebėti savo prekių aukcionus. Išnaršiau visus Craigslist skelbimus apie siūlomą nekilno jamą turtą ir sudariau žemėlapį, kur būstas parduodamas po šeimininkų mirties ir kur, mano nuomone, mirusieji buvo se niausi. Nurodytą dieną atsirasdavau toje vietoje šeštą valandą 29 #GIRLBOSS ryto ir stodavau į eilę su žmonėmis, vyresniais už mane ma žiausiai dvidešimčia metų. Atidarius duris, visi slampinėdavo po kambarius, žiūrinėdami servetėles ir kitus niekniekius, o aš žaibu lėkdavau prie spintų ir imdavau traukti vintažinius paltus, praeities stileivų mini sukneles, Halstono laikų disko aprėdus ir daugybę „Auksinių mergaičių“ (Golden Girls) sti liaus sportinių kostiumų. Prisirinkdavau kalnus šių lobių, kiek pasiderėdavau ir sumokėjusi traukdavau namo. Be to, nuolat lankiausi vietinėse dėvėtų rūbų parduotuvė se. Palaukdavau, kol darbuotojai iš vidinių patalpų išridens vežimėlius, prikrautus prekių su ką tik prisegtomis kainomis, paims glėbį drabužių ir eis jų kabinti, o aš tik strykt - ir pul davau tikrinti, kokie stebuklai manęs laukia. Kartą radau du Chanel švarkus tame pačiame vežimėlyje. Rausiuosi, rausiuosi, rausiuosi drabužių krūvoje - ohg^kanel švarkelis! Toliau rausiuosi, rausiuosi, rausiuosi - oho, dar vienas! Sumokėjau po aštuonis dolerius už kiekvieną. eBay aukcione abiejų mano Chanel švarkų pradinė kaina buvo po devynis dolerius devy niasdešimt devynis centus, o pardaviau juos už daugiau kaip tūkstantį penkis šimtus dolerių. Tada dar nežinojau, ką reiš kia žodžiai „bendrasis pelnas“, bet supratau, kad užčiuopiau aukso gyslą. Prisimindama tuos laikus suvokiu, kad turbūt buvau blo giausia klientė tose dėvėtų rūbų parduotuvėse, nes veikdavau iš pasalų ir be gailesčio derėdavausi. - Šis megztinis skylėtas, - pareikšdavau, atžygiavusi prie kasos. - Todėl norėčiau gauti dešimties procentų nuolaidą. Net jei nuolaida būdavo penkiasdešimt centų, derėdavausi dėl jos. Man buvo svarbus kiekvienas centas. 30 K aip aš t a p a u JAU N A BOSE Kai man sukako dvidešimt dveji, grįžau į priemiesčių gyve namuosius rajonus, iš kur klykdama sprukau vos prieš ketve rius metus. Patalpų nuoma San Fransiske kainavo brangiai, todėl įsikūriau Plezant Hilio miestelyje, Kalifornijoje, valanda kelio nuo mano draugų. Už penkis šimtus dolerių per mėne sį išsinuomojau namelį prie baseino, be virtuvės, ir iki lubų prigrūdau jį vintažinių apdarų. Pagrindinė mano darbo vieta buvo lova, klote nuklota įvairiais drabužiais ir pakavimo me džiagomis. Visur, kiek akys užmatė, stirksojo kalnai šlamšto: dėžių ir dėžučių bokštas vos laikėsi ant skrudintuvo, balan suojančio ant mažyčio šaldytuvo, tarsi būčiau sugalvojusi žaisti Jenga žaidimą namų apyvokos daiktais vietoj medinių blokelių. Kiekvieną dieną, susukusi plaukusjJ«rodą, važiuodavau į Starbucks kavinę, kur užsisakydavau sojos piene virtos arbatos be vandens ir putų. Priklausomai nuo oro, ji būdavo atšaldyta arba karšta, bet maždaug penkerius metus kasdien išgerda vau mažiausiai po vieną didelį puodelį. Norėdama pavalgyti užsimesdavau pelėsiais atsiduodantį megztinį, kurio priekyje puikavosi kortelė su kaina „4.99 $“, ir net negalvodama, kaip keistai atrodau, važiuodavau į Burger Road, savo mėgstamiau sią užkandinę miestelyje. Niekada nesusimąsčiau, kad išlei džiu šimtą dolerių per mėnesį Starbucks kavinėse ar kad man kažko trūksta, gyvenant taip toli nuo didmiesčio aplinkos. Mane visiškai įtraukė verslas, ir aš nieko daugiau netroškau, tik stebėti, kaip jis auga kiekvieną dieną. Kai neieškodavau naujų prekių, leidau laiką namie, priimi nėdama naujus draugus į savo paskyrą MySpace bendruome nėje. Naujas gyvenimo būdas diktavo ir naują aprangą: man 31 #GIRL80SS nebereikėjo praustis, rengtis, puoštis ar gerai atrodyti. Anot Gary’o, mano tuometinio vaikino, priminiau liūdną triušį, mat vaikščiojau susisupusi į didelį, minkštą, bobišką chala tą, kuris einant šlavė žemę. Kartais, jei ryte užsimanydavau nusiprausti, šį įvaizdį vainikuodavo rausvas aplink galvą ap vyniotas rankšluostis - taigi, jei esi viena iš tų šešiasdešimt tūkstančių merginų, kurios anuomet tapo mano MySpace draugėmis, labai atsiprašau. Nasty Gal Vintage verslą valdė darboholikė mutante, apsitaisiusi kaip velykinis triušis. Aš naudojausi programine įranga, generuojančia naujus draugus, nors tai griežtai draudė MySpace taisyklės. Tarkim, peržiūrėdavau pagarsėjusios gražuolės draugų sąrašą ir iš sirinkdavau tik tam tikro amžiaus tam tikruose miestuose gyvenančias jos drauges. Pakvietusi draugauti dešimt naujų žmonių, kiekvieną kartą turėdavau įtesti CAPTCHAkodą, kad įrodyčiau, jog esu gyvas asmuo, o ne bVukalus kišantis kompiu teris. Tiesą sakant, prisipažįstu, buvau ir viena, ir kita. Išsėmusi visas vieno žurnalo, muzikanto, prekės ženklo ar populiarios gražuolės paskyros galimybes, ieškodavau naujos aukos. Mes liūdnasis triušis ir aš - jautėmės devintame danguje, suvedi nėdami CAPTCHA kodus ir stebėdami, kaip merginos priima kvietimus, o mūsų draugų skaičius nepaliaujamai auga. Neilgai trukus turėjau dešimtis tūkstančių draugų MySpace bendruo menėje - ja naudojausi, siekdama nukreipti žmones į savo eBay parduotuvę. Kaskart, kai vykdavo Nasty Gal Vintage prekių aukcionas, MySpace paskyroje paskelbdavau naujienlaiškį ir sukurdavau tinklaraščio įrašą. Tuo metu dar nesuvokiau, kad taikau du svarbiausius sėkmingo verslo principus: „Pažink savo klientą“ ir „Naudokis nemokama reklama“. 32 K aip aš t a p a u JAU N A BOSE Be to, sąžiningai atsakinėjau į kiekvieną, net ir menkiausią komentarą, paliktą mano interneto svetainėje. Man atrodė, kad taip elgtis paprasčiausiai mandagu. Daug bendrovių iš leidžia milijonus dolerių, mėgindamos kuo geriau išnaudoti socialinius tinklus, o aš veikiau vedama nuojautos ir bendra vau su klientais taip, tarsi jie būtų mano draugai. Stengiausi iš visų jėgų, nors už nugaros nestovėjo joks viršininkas, už gerą darbą žadantis įteikti aukso žvaigždę. Na ir kas, kad niekas negirdi, kaip miške virsta medis? Juk medis vis tiek nuvirsta. Jei tikėsi, kad tavo veikla bus sėkminga, taip ir nutiks - net jeigu iš pirmo žvilgsnio tai nebus akivaizdu. Pastangos tikrai atsipirks, jei aukštai kelsi kartelę ir į darbą įdėsi t\ek pat šir dies, kiek įdedi į draugystę, meilę ar studijas. Vieną dieną per savaitę fotografuodavau modelius - mer ginos pozuodavo prie įvažiavimo į mano namelį, o mėlyni garažo vartai atstojo fono dekoracijas. Prieš fotosesiją kiaurą vakarą rinkdavau įdomius vintažinius derinius, žiūrėdama, kad tam pačiam aukcionui nepasiūlyčiau dviejų vienodų dra bužių. Tokiu būdu mano prekės nekonkuravo tarpusavyje, o aš maksimaliai išnaudojau kiekvienos jų galimybes. Modelių rasdavau MySpace bendruomenėje, o atsilygindavau joms po fotosesijos vaišėmis Burger Road užkandinėje. Kadangi buvau ne tik stilistė, bet ir fotografė, išlavinau ypatingą gebėjimą viena ranka sagstyti demonstruojamo drabužio sagas, o kita laikyti fotoaparatą. Savo modelius rengdavau kaip eilines merginas, kurios iš gatvės pateko tiesiai į fotosesiją mados žurnalo vedamajam straipsniui. Man prisilietus, paprasta XL dydžio striukė su gobtuvu virsdavo Comme dės Garęons dizainerių kurtu drabu33 #GIRLBOSS žiu, o slidinėjimo kelnės - prabangios Balenciaga kolekcijos dalimi. Daugiausia dėmesio nuotraukose visada skirdavau siluetui. Tai gyvybiškai svarbu skelbiantis eBay platformoje, nes potencialūs klientai, peržiūrinėdami miniatiūrines nuot raukas, kiekvienai jų skiria mažiau nei sekundę. Tačiau kuo daugiau domėjausi mados fotografija, tuo geriau supratau, kad viskas priklauso būtent nuo silueto. Jei drabužis yra dai laus silueto, jį vilkinčiam žmogui nebūtina turėti ant podiu mo vaikštančio modelio figūrą. Į Prisimenu, kartą, man tyrinėjant vintažo parduotuvę San Fransiske, joje dirbanti mergina man prasitarė, kad įkvėpi mo, ką rengtis penktadienio vakarais, ieško Nasty Gal Vintage svetainėje. Staiga supratau, kad savo klientėms teikiu stilis tės paslaugas, nors niekada to nesiekiau. Kadangi pati kūriau kiekvieną derinį nuo galvos iki kojų, nuo šukuosenos iki batų, vadinasi, iš tiesų merginoms rodžiau, kaip susikurti įvaizdį pačioms. Šis suvokimas buvo viena stipriausiai mane sujau dinusių ir labiausiai pradžiuginusių patirčių versle, nors šiaip vargu ar išgirstum mane skatinant ką nors duoti nemokamai. Visada jaučiau, kad Nasty Gal Vintage yra daugiau negu pap rasta interneto parduotuvė, bet tąkart gavau įrodymą: mes iš tikrųjų padedame merginoms šauniai atrodyti ir puikiai jaus tis dar prieš išeinant iš namų. Sumaniusi pažaisti stilistę, užleidau vietą anapus objekty vo kitam fotografui ir taip įgijau draugą visam gyvenimui. Kai netyčia aptikau Paulo Trapani svetainę internete, jis jau buvo garsus laisvai samdomas fotografas, dirbantis įvairiems žur nalams. Bijojau, kad man nepavyks jo sudominti, bet kadangi tinklalapyje buvo paskelbtas jo telefono numeris, paskambi 34 K aip aš t a p a u JA U N A BOSE nau. Apstulbau sužinojusi, kad Paulas jau girdėjęs apie Nasty Gal Vintage, - juk tuo metu buvau tik paprasta pergina, įkū rusi versliuką nuomojamo būsto kambaryje ir turinti vos kelis tuzinus pakvaišusių klienčių - tikrai ne ta veikėja, apie kurią būtų galėjęs žinoti toks menininkas kaip Paulas Trapani. Dar keisčiau buvo tai, kad jis sutiko bendradarbiauti - su sąlyga, kad nuotraukas galės naudoti pristatydamas savo kūrybą, o aš samdysiu modelius, ieškosiu vietų fotosesijoms ir tobulai sudėliosiu drabužių derinius. Nors jau turėjau būrį ištikimų eBay sekėjų, o aukcionuo se mano prekės būdavo parduodamos vis aukštesnėmis kai nomis, Nasty Gal Vintage vis dar buvo menkas versliukas. Tačiau smagus - jeigu nemokamas mėsainis nesuviliodavo merginos pabūti modeliu, paprastai pakakdavo pažado, kad jos laukia linksma popietė (ir kelios nuotraukos, kuriose ji atrodys stulbinamai). Taip modeliu įdarbinau Lisą, metro šešiasdešimt penkių tamsiaplaukę gražuolę elnės akimis ir papūstomis lūpytėmis, ir mes visi patraukėme fotosesijai į Port Kostos miestelį. Port Kosta - nedidukė nuošali gy venvietė Rytų įlankoje; jei nežinotum, gali pasirodyti, kad joje gyvena vien motociklų klubo „Pragaro angelai“ (Helis Angels) nariai. Dar ten yra baras Warehouse su baltojo lo kio iškamša, kuriame siūloma keturi šimtai rūšių alaus, ir motelis - tiek tų vietos įžymybių. Motelis įsikūręs pastate, kuriame kadaise buvo viešnamis, todėl kiekvienas jo kamba rys pavadintas ten dirbusios merginos vardu - pavyzdžiui, yra „Bertos kambarys“, „Ednos kambarys“. Štai ten ir vyko mūsų fotosesija. Dekoracijas atstojo nuostabūs senoviniai gėlių tapetai ir bjaurios devintojo dešimtmečio sofos, o tie35 #GIRLBOSS sioginę fotoaparato blykstės šviesą švelnino blausūs saulės spinduliai, prasiskverbiantys pro langą. Mes ten išties links mai praleidome laiką, ir net aš poroje nuotraukų atlikau epi zodinį modelio vaidmenį. Daugelis galvoja, kad darbas namuose yra tarsi atostogos, kai darai ką nori ir kada nori. Man tikrai buvo kitaip. eBay rei kalavimai privertė laikytis griežčiausios dienotvarkės, kokios iki tol niekada nesilaikiau. Aukcionai vyko tiksliai nustatytu laiku, todėl pražiopsojus pateikimo terminą laukė labai nema lonios pasekmės. Geriausias laikas aukcionams buvo sekma dienio vakaras. Žinojau - jei maniškis vyks per vėlai, pirkėjos, nekantraujančios suleisti nagučius į mano naujausią dėvėtų grožybių kolekciją, labai nusivils ir, nesulaukusios aukciono, atiduos savo pinigus kitam pardavėjui. Jei ilgai neatsakysiu į klientės užklausą, ji neteks kantrybės ir apsipirks kur nors kitur. Jei užtruksiu pristatydama pirkėjoms užsakymus, su lauksiu blogų atsiliepimų, o jeigu neišlyginsiu ir neparuošiu visų drabužių fotosesijos išvakarėse, kitą dieną nebeužteks laiko pasirūpinti kiekviena smulkmena. Fotosesijai pasibaigus, virsdavau tikru automatu. Kiauras dienas redaguodavau nuotraukas. Išmokusi mėgėjiškai nau dotis Photoshop programa, skubiai naikindavau spuogus ir apkarpydavau nuotraukas. Sugalvojau būdų, kaip bet kur ir bet kada dirbti efektyviau. Visas nuotraukas įkeldavau į FTP serverį, o kad pirkėjai greičiau pamatytų naujas prekes, nau dojau šablonus. Karštligiškai, tarsi koks dvylikametis programišius, kūriau paprastus HTML tekstus. Prekių aprašymuose liaupsindavau parduodamus drabužius, atkreipdama dėmesį į jų detales. Pridėdavau stiliaus patarimų, jei klientė, sumaniu 36 K aip aš t a p a u JA U N A BOSE si pirkti aktorės Betty White laikų vėjo neperpučiamą striu kę, nežinotų, su kuo ją derinti, kad atrodytų kaip britų reperė M.I.A. Į aprašymus įtraukdavau visus įmanomus matmenis: drabužio ilgį, plotį per pečius, per juosmenį, per klubus, ties pažastimis. Pažymėdavau kiekvieną trūkumą ir niekada ne slėpdavau tikrosios dėvėto apdaro būklės. eBay aukcionuose parduodamų prekių pavadinimų kūri mas yra veikiau mokslas negu menas. Kiekvieno aukciono pa vadinimas prasidėdavo trumpiniu VTG (vintage, vintažas), o po jo sekdavo raktinių žodžių ir konkrečios prekės apibūdini mų kratinys. 2007 metais labai išpopuliarėjo terminai Babydoll (Lėlytės stilius) ir Peter Pan (Piterio Peno stilius), kartais pasirodydavo hippie (hipiškas stilius) ir boho (bohemiškas), vėliau juos pakeitė būdvardžiai architectural (architektūriš kas) ir avant-garde (avangardinis). Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad jau pamiršau ir daugelį tų apibūdinimų, ir sistemą, pagal kurią juos išdėliodavau. O tais laikais net valgydama, gerda ma, miegodama ar sapnuodama nesiliaudavau galvojusi apie tinkamiausius raktinius žodžius. Prisimenu, kaip išpilta pra kaito nubusdavau tarp chaotiškai išmėtytų apdarų, beveik šaukdama į tamsą: „Devintojo dešimtmečio kokteilinė suk nia, puošta blizgiais žvyneliais!“ Labiausiai man patikdavo siųsti klientėms nupirktus dra bužius. Prisimenate, kaip Subway restorane ruošiant sumuš tinius su kiauliena, salotos lapu ir pomidoru man pasireiškė obsesinis kompulsinis sutrikimas? O dabar kaip apsėsta rū pinausi kiekviena siuntos smulkmena ir dirbau su Jungtinių Valstijų pašto tarnyba. Sukausi vienui viena kaip konvejeris. Man iš kairės stovėjo viena Rubbermaid dėžė, iš dešinės - kita, 37 dGIRLBOSS o ant stalo buvau pasidėjusi daugybę pakavimui ir siuntimui reikalingų dalykėlių. Dėžėje iš dešinės laikiau ką tik nupirktus vintažinius daik tus, kuriuos reikėjo išsiųsti. Kaskart paėmusi kokį apdarą, rū pestingai įvertindavau jo būklę. Užtraukdavau užtrauktukus, susegdavau sagutes, sukabindavau kabliukus, tada sulankstydavau ir, įdėjusi į permatomą plastiko maišelį, užklijuodavau lipduku. Išspausdindavau sąskaitos kvitą ir Photoshop pro grama padailintą raštelį: „Ačiū, kad perkate Nasty Gal Vinta ge! Tikimės, kad įsigytas daiktas jums patiks taip pat, kaip ir mums!“, nors tie „mes“ tebuvau aš viena. Įdėdavau prekę į dė žutę ir tėkšdavau ant jos siuntos etiketę. Tiesą sakant, nieko aš netėkšdavau - nė menkiausio drabužėlio niekada nepakuo davau paskubomis ir labai didžiavausi, kaip rūpestingai viską sudedu. Galvodavau, kad mano klientė - ypatinga mergina, kuriai, kaip ir man, itin svarbi estetika. Kad ir kaip ten būtų, labiausiai nenorėjau, jog ji suprastų, kad jos mėgstamoje par duotuvėje iš tikrųjų dirba viena mergužėlė, niekieno nepade dama vargstanti savo kambaryje... Sulaukusi dvidešimt trejų pajutau, kad gyvenimas fantas tiškas. Prisimenu, kaip po eilinės kelionės į Los Andželą, kur ieškodavau prekių savo verslui, sėdėjau draugės kieme ir ger dama alų iš skardinės stebėjau, kaip eBay aukcionuose perka mi mano drabužiai - iš viso už 2 500 dolerių. Tuo metu per savaitę uždirbdavau daugiau negu kada nors per mėnesį, galuodamasi valandiniuose darbuose. Nors mama man vis rašė ilgiausius elektroninius laiškus, maldaudama grįžti į valstijos koledžą, užteko žvilgtelėti į besipučiančią sąskaitą banke, kad patikėčiau, jog šįkart ji klysta. 38 K aip aš t a p a u JA U N A BOSE Kartais paklausa mano siūlomiems apdarams taip išaugda vo, jog tapdavo tikru galvos skausmu. Sykį pardaviau plonyčio audinio, dramblio kaulo spalvos suknelę pažemintu juosmeniu, nusėtą sidabriniais ir baltais karoliukais, - ją būtų galėjusi dė vėti viena iš dvynukių Olsen, žengdama raudonu kilimu. Pas kui daug mėnesių gaudavau krūvas ašaringų žinučių iš būsimų nuotakų, meldžiančių rasti joms lygiai tokią pačią. Kai kurios šventai tikėjo, kad kažką nuo jų slepiu, nė nenutuokdamos, kad esu ne vintažo archyvare, o tiesiog mergina, kantriai apžiūrinti kiekvieną drabužėlį dėvėtų rūbų parduotuvėje. Labai vertinau kiekvieną savo parduodamą daiktą ir kaip apsėsta stengiausi dovanoti pirkėjoms smagios patirties. Pa siūliusi eBay aukcionui minėtus Chanel švarkelius, vieną jų nunešiau į valyklą - deja, jos darbuotojai sugebėjo praganyti itin retą, originalią sagą. Už tą švarką galėjau susižerti kokį 1000 dolerių, todėl gali neabejoti, kad apieškojau kiekvieną valyklos įrengimą iš vidaus, išorės, viršaus ir apačios. Nieko neradau. Paskambinau į Chanel parduotuvę Beverli Hilse, ir atsiliepęs asmuo man patarė nusiųsti pageidaujamą sagą į Niujorką, kur Chanel darbuotojai ras jai porą iš bendrovės vintažo archyvo. Tai reiškė, kad turėsiu nukirpti nuo švarke lio kitą sagą! Siaubas! Vis dėlto taip ir padariau - nusiunčiau jiems tą sagą. Chanel biuras Niujorke nustatė, kad saga nau dota 1988 metais, rado tokią pačią ir abi atsiuntė man. Nu nešiau sagas profesionaliam siuvėjui, kad įsiūtų į švarkelį. Jį nupirkusi mergina jautėsi neapsakomai laiminga, nors buvo priversta laukti savo pirkinio savaite ilgiau. Tuo tarpu aš su palengvėjimu atsidusau ir tikriausiai atšvenčiau su puodeliu Starbucks arbatos. 39 #GIRLBOSS Tau čia n eg al i ma: e B a y klika Dvejus metus buvau iškritusi iš įprasto gyvenimo. Nuo tos akimirkos, kai atsibusdavau, iki tos, kol užmigdavau, eBay buvo visas mano pasaulis. Kiekvienai prekių kategorijai eBay platformoje sukurtas atskiras pardavėjų forumas. Visų eBay prekiaujančių žmonių tikrai nelaikyčiau verslininkais (kai ku rios ponios, siūlančios vintažinius daiktus eBay, jau per ilgai ten užsibuvo su savo penktojo dešimtmečio prijuostėmis). Kai man pasirodžius prasidėjo pirkėjų karai dėl poliesterio suknelių, tos puristės nepakrutino nei piršto, tik be perstojo skundėsi manimi. Jos purkštavo dėl to, kad devintojo dešimt mečio drabužius vadinu vintažiniais, ir įrodinėjo, jog vintažu galima laikyti tik tai, kas pagaminta iki septintojo dešimtme čio. Tos poniutės nuolat tyčiojosi iš mano modelių, ir bet kurią mano nuotrauką, kurioje mergina stovi šiek tiek palinkusi ir uždėjusi rankas ant klubų - tradicine aukštosios mados poza, palydėdavo mėgstamiausiu komentaru: „Štai ji ir vėl išlaužė tą bulimikės pozą!“ Prekyba vintažu primena prekybą narkotikais - niekam negalima išduoti, iš kur gauni prekę. Natūralu, kad pardavėjai smarkiai konkuruoja tarpusavyje. Velniai griebtų, man kon kurencija labai patinka, bet darbuodamasi eBay sužinojau, kad kai kurie žmonės konkuruoja tokiais būdais, kokių net neįsi vaizdavau esant. Kol aš fotografavau, retušavau nuotraukas ir skelbiau aukcionus, konkurentės patyliukais knisosi mano pasiūlytų drabužių sąrašuose ir ieškojo dingsčių pasiskųsti. Pavyzdžiui, eBay taisyklės draudžia pardavėjui prie parduo damų daiktų dėti nuorodas į kitas interneto svetaines, socia 40 K aip aš t a p a u JA U N A BOSE linius tinklus ir panašias vietas. Tačiau beveik visi prekiau tojai įdėdavo sąsajas su savo puslapiais MySpace platformoje. Vis dėlto, jei tokį gudreivą pagaudavo, maža nepasirodydavo. Tereikėjo vienos neturinčios ką veikti pasalūnės skundo ir bum! - visos savaitės sunkus darbas nuėjo perniek. Viską teko daryti iš naujo rankiniu būdu - tam sugaišau visą dieną, nors mano grafikas tą savaitę ir taip jau buvo perpildytas. Su kai kuriomis vintažo pardavėjomis tapome virtualiomis „draugėmis“, bet apskritai tai buvo klastingų raganų šutvė. Tiesa, eBay gautos pamokos mane užgrūdino ir labai pravertė vėliau, sukantis negailestingame verslo pasaulyje. Nasty Gal Vintage išniro iš niekur, sukėlė didžiulę sumaištį ir akimirks niu tapo viena populiariausių vintažo parduotuvių. Man puikiai sekėsi ne vien dėl to, ką pardavinėjau, bet ir kaip tai dariau. Nuotraukos (ir pati stilistika) tikrai nebuvo itin pro fesionalios - juk už objektyvo sukosi kukli komanda, kurią dažniausiai sudarė vienintelė mergina, fotografuojanti prie savo garažo vartų, - bet vis tiek atrodė šimtus kartų geriau už konkurenčių. Užuot švaisčiusi laiką forumuose ir kaip apsėsta sekusi, ką daro kitos pardavėjos, iš visų jėgų stengiausi, kad mano parduotuvėlė taptų išskirtinė. Klientės kaipmat surea gavo - pirkdamos Nasty Gal Vintage prekes, jos mielai mokėjo brangiau negu kitose eBay parduotuvėse. Suprantama, toks įžūlumas nepraslydo pro konkurenčių akis. Daugelis baisiai supyko, kad už mano prekes aukcionuose siūlomos tokios aukštos kainos, ir savo forumuose vieningai nusprendė, kad tokią sėkmę galima paaiškinti tik nešvariais žaidimais, tai yra tuo, kad aš susikuriu netikrą paskyrą, apsimetu entuziastin ga kliente ir pati aktyviai dalyvauju aukcione, keldama kainą. 41 KGIRLBOSS Nesukau galvos dėl jų pezalų. Nasty Gal Vintage pardavimų apimtys didėjo sulig kiekviena diena, ir turėjau nertis iš kailio, kad viską spėčiau. Todėl nė nemaniau švaistyti brangių valan dų kačių peštynėms internete. Atrodė beprasmiška veltis į šią erzelynę, bet greitai nebegalėjau nekreipti į ją dėmesio. S t a b d o m arklius: pasakoj i mas api e p u r p u r o spalvos t r e či o j o d e š i m t m e č i o stiliaus suknel ę 2008 metų pradžioje, kai mano karjera eBay jau ėjo į pabaigą, aptikau trečiojo dešimtmečio stiliaus suknelę, kuri anksčiau tikriausiai buvo kokio nors teatrinio kostiumo dalis. Ji buvo pasiūta iš purpurinio poliesterio audinio, ir aš ją pateikiau kaip žavingą išeiginį apdarą. Aukcione suknelę nupirko už 400 dole rių, o įsigijusi mergina ja pasipuošė per Las Vegase vykusį vaka rėlį bakalauro laipsnio gavimo proga. Tačiau paaiškėjo, kad tai buvo kita eBay prekiautoja vintažiniais drabužiais. Forumuose įsiliepsnojo karštos diskusijos. Interneto tro liai nusprendė, kad mes sudarėme slaptą sąmokslą ir dalyvau jame viena kitos aukcionuose, siekdamos užkelti kainas, o ta suknelė - visai ne vintažinė. Įdomiausia, kad niekada ir netei giau, jog tai originalus trečiojo dešimtmečio laikų drabužis, ir būčiau mielai priėmusi jį atgal, jei tik pirkėja būtų norėju si grąžinti, - tačiau suknelė jai labai patiko ir, jos nuomone, buvo verta sumokėtos kainos. Kai 2008 metais žinoma mados tinklaraštininkė Susie Bub ble parašė apie Nasty Gal Vintage, komentarų skiltyje prasidė 42 K aip aš t a p a u JAU N A BOSE jo kačių pjautynės - daugiausia dėl, anot vienos komentato rės, „purpuro spalvos trečiojo dešimtmečio stiliaus suknelės“. Vieni mane gynė, kiti komentaruose rašė, kad aš „taip iškilau tarp daugybės eBay prekiautojų tik APGAUDINĖDAMA ir MELUODAMA“. Galiausiai suirzusi Susie nusprendė įsikišti. „Negaliu visko žinoti ir, tiesą sakant, kartais to visai neno riu“, - rašė ji. Aš laikiausi nuošalyje ir kaip visuomet tylomis daug dirbau toliau. Tuo metu jau planavau išeiti iš eBay, nes verslas augo taip greitai, kad buvau pasiruošusi kitam žings niui. Nasty Gal Vintage padėjo išsiaiškinti, kur man geriausiai sekasi, ir prikaustė mano dėmesį. Jau ėmiau suprasti, kad šio verslo potencialas didesnis, negu galėjau įsivaizduoti, ir kad man atsivėrė perspektyva tapti savarankiška verslininke. Aišku, susitaikyti su komentatorių pilamu mėšlu buvo nelen gva. eBay man atstojo visą pasaulį, ir aš su pagarba žvelgiau į daugelį kitų pardavėjų. Kad ir kaip ten būtų, eBay pasirinko už mane: mano prieiga prie paskyros buvo sustabdyta kaip tik tuomet, kai ketinau atidaryti nuosavą interneto svetainę. Kam jos reikėjo? Kad galėčiau daryti tai, kas man sekėsi ge riausiai - kurti nemokamą rinkodarą ir ja naudotis. Išeidama komentarų skiltyje savo klientams palikau nuorodą į būsimą svetainę internete. Da u g i a u j o k i ų aukci onų! Per pusantrų metų aš išaugau namelį prie baseino. Perkrausčiau savo verslą į devyniasdešimt trijų kvadratinių metrų loftą senos laivų statyklos patalpose Benišos miestelyje, Kali 43 KGIRLBOSS fornijoje, - dar toliau nuo visų draugų. Nusipirkau interneto svetainės adresą nastygalvintage.com, nes tuo metu domenas nastygal.com vis dar priklausė pornografinei svetainei (atsi prašau, supermamytės!). Prisikalbinau programuotoją Cody, seną draugą iš mokyklos laikų. Aš kūriau grafinį dizainą, o jis užsiėmė programavimu. Kartu parinkome elektroninės pre kybos platformą, ir Cody dėka mano svetainė pradėjo veikti. Tai buvo pirmas ir paskutinis mano kurtas tinklalapis. Išeidama iš eBay, negalėjau pasiimti jokios informacijos apie savo pirkėjus. Nors neturėjau nei vienos klientės elek troninio pašto adreso, galėjau remtis šešiasdešimt tūkstančių MySpace draugų. Nasty Gal Vintage interneto svetainę oficia liai atidariau 2008 metų birželio 13 dieną, penktadienį, ir iki vakaro visos prekės buvo šluote iššluotos. Skambino net ak torės, televizijos laidų vedėjos ir prodiuserės Kelly Ripos sti listė pasiteirauti, gal turėčiau dar vieną vintažinį švarkelį, tik XS dydžio? Hm, ne, neturėčiau. Neilgai trukus nusamdžiau savo pirmąją darbuotoją, Christiną Ferrucci. Pirmus metus mokėjau jai didesnį atly ginimą negu sau. Christina išsiderėjo nuo keturiolikos iki šešiolikos dolerių per valandą - daugiau negu kada nors esu gavusi pati, o aš slapčia nerimavau, ar rasiu jai užtektinai dar bo. Bet ji buvo verta tų pinigų ir dar daugiau, ir man tikrai pavyko užkrauti ją darbais. Sykį, darbuojantis tik antrą savai tę, Christinai pasidarė taip bloga pakeliui į darbą, kad ji ėmė vemti automobilyje, bet nesustodama važiavo toliau, kol pa siekė mūsų patalpas. Įžygiavusi vidun supakavo krūvą siųsti paruoštų drabužių, nuvežė juos į paštą ir išsiuntė, tada grįžo namo ir griuvo į lovą. Christina vis dar su manimi ir dirba 44 K aip aš t a p a u JAU N A BOSE Nasty Gal bendrovės pirkimų direktore. Jei verslą laikytume karu, būtent tokią JAUNĄ BOSĘ norėčiau matyti šalia savęs apkasuose. Dvejus metus prekiavusi tik vintažiniais drabužiais, troš kau išpildyti daugiau savo klienčių norų. Mums puikiai sekėsi atrinkti ir parduoti įsimenamus vienetinius vintažinius apda rus, tai kodėl to paties nepabandžius su naujais drabužiais? Tas užburtas ratas mane ėmė varginti - kiekvieną savaitę parduodavome turimas prekes, todėl kaskart tekdavo viską pra dėti iš naujo, o apie atostogas išvis galėjau tik pasvajoti. Prabėgus šešiems mėnesiams nuo interneto svetainės ati darymo, Christina ir aš pirmą kartą dalyvavome specializuo toje parodoje Las Vegase. Niekas mūsų nežinojo, juk niekada anksčiau tokiame verslo renginyje nesilankėme. Priėjau prie Jeffrey Campbell batų stendo, mat labai norėjau bendradar biauti su šiuo gamintoju. Man iš karto atsakė: „Ne.“ Žinok, išgirdusi žodelį „Ne“ retai paklausau. Siekiant sėkmės versle, reikia ypatingo užsispyrimo. Be to, jei nebandysi, tikrai nie ko nepeši. Todėl ryžtingai grįžau prie stendo, įjungiau savo išmanųjį telefoną ir pačiam Jeffrey’ui Campbellui parodžiau, ką jis praranda, atsisakydamas bendradarbiauti su nastygalvintage.com. Veikiai tapome naujausia Jeffrey Campbell batais prekiaujančia interneto parduotuve ir iki šios dienos esame vieni didžiausių jo pirkėjų. Panašiai nutiko ir prie Sam Edelman stendo: išgirdusi neigiamą atsakymą, parodžiau savo in terneto puslapį ir pažadėjau padaryti jų prekės ženklą madin gą. Mums pavyko, ir greitai pardavėme jų Zoe linijos aulinukų už septyniasdešimt penkis tūkstančius dolerių. Verslo plėtrą pradėjome atsargiai. Įsigijome keletą Rojas ap 45 #GIRLBOSS darų - puikiausiai juos prisimenu. Pirmiausia mums pristatė priekyje užsagstomas trapecijos silueto sukneles su marški nių tipo apykakle, išmargintas raudonais ir juodais langeliais. Fotosesijai ta suknele aprengiau Nidą, metro septyniasdešimt penkių centimetrų ūgio tajų kilmės merginą, svajonių modelį ir mano buvusios eBay parduotuvės žvaigždę. Kai ši pabėgėlė iš Naujojo Orleano pradėjo man pozuoti (savaime supranta ma, aptikau ją MySpace erdvėje), jai buvo vos šešiolika metų. Už darbą Nida gaudavo mėsainį ir dvidešimt dolerių - net ir baigusi vidurinę mokyklą. Languotąsias sukneles išpirko, ir mes užsakėme jų daugiau. Iš pradžių, tirdamos rinką ir žiūrėdamos, ką perka, o ko ne, užsakydavome po šešis naujo drabužio vienetus. Jei pirkdavo, aiškindavomės kodėl. Jei nepirkdavo, išmokdavome tą pamo ką. Niekada nesiliovėme mokytis. Pradėjome užsakinėti nebe šešis, o dvylika, vėliau nebe dvylika, o dvidešimt keturis naujo drabužio vienetus, ir mūsų išskirtinai vintažo verslas tapo in terneto parduotuve, kurioje šauniausios merginos už įkanda mą kainą rasdavo ne tik dėvėtų, bet ir naujutėlių drabužių bei aksesuarų. Jie buvo kurti dar nespėjusių išgarsėti dizainerių, bet tokio įstabaus stiliaus, kokio dar niekas nebuvo matęs. Nas ty Gal buvo didžiausia mūsų klienčių paslaptis, bet žinia greitai sklido - ir mes augome toliau. Kartais, vienai ar kitai prekei staiga dingus iš kompiuterių ekranų, mudvi su Christina su trikusios klausdavome viena kitos, kas atsitiko. Kelias minutes kaip pamišusios ieškodavome sistemos gedimo, kol pagaliau susivokdavome, kad jas tiesiog akimoju išpirko. Dabar jau puikiai išmanau verslo terminus, tačiau tais lai kais neturėjau žalio supratimo, ką reiškia „rinkos tyrimai“ ar 46 K aip aš t a p a u JA U N A BOSE „tiesioginė rinkodara“, net nenutuokiau, kad klientus galima skirstyti pagal demografinius kriterijus. Žinojau viena: svar biausia bendrauti su savo pirkėjomis. Kai MySpace populiaru mas ėmė mažėti (dar prieš jam tampant Justino Timberlakeo žaisliuku), aš ir mano klientės persikėlėme į kitus socialinius tinklus, kur bendravome septynias dienas per savaitę, dvide šimt keturias valandas per parą. Merginos sakydavo man, ko nori, o aš visada žinojau: jeigu įsiklausysiu į jų žodžius, vi soms bus gerai. Bet mums sekėsi geriau negu gerai. Velniai rautų, kartu mes buvome absoliučiai fantastiškos! Prabėgo metai, ir Nasty Gal išaugo loftą senojoje laivų statykloje. Tuomet persikėlėme į patalpas Gilmano gatvėje, Berklyje. Įsikūrėme pirmame pastato aukšte - per vieną kvar talą nuo legendinio pankų klubo, šalia pianinų parduotuvės. Mūsų naujosios patalpos padidėjo nuo devyniasdešimt trijų kvadratinių metrų iki beveik šimto šešiasdešimt kvadratinių metrų, be to, nuo šiol turėjome nuosavą automobilių stovė jimo aikštelę. Kaip pasisekė! Būtent tada priėmėme į darbą pirmuosius komandos narius: užsakymų siuntėją ir prekių aprašų kūrėją. Paskambinau senam draugui Paului, vildama si, kad jis prisidės prie komandos kaip mūsų pirmasis oficia lus fotografas ir sutiks padirbėti pusę dienos mūsų naujosiose patalpose, labiau primenančiose sandėlį. Paulas, visada pasi ryžęs nuotykiams, sutiko. Po Paulo atsirado Stacey, su kuria draugavau jau keletą metų - tuo metu ji papildomai uždarbiavo Christian Dior butike San Fransiske. Stacey - liekna kaip nendrė gražuolė su kupeta juodų plaukų, besiplaikstančių aplink aukštus skruos tikaulius, - pasižymėjo nepriekaištingu skoniu ir modelio iš47 #GIRLBOSS vaizda. Išmokiau ją Nasty Gal stiliaus paslapčių ir gudrybių, be to, mums tikrai pravertė jos patirtis, įgyta dirbant Chanel vizažiste. Stacey kartu su praktikantu Nieku šukavo pozuo tojoms plaukus, rausvino skruostus, segė sagas, traukė už trauktukus, dailino išvaizdą ir tvarkė aprangą, aš rūpinausi prekių užsakymu, socialiniais tinklais ir kitais verslo reikalais, o Christina vadovavo mūsų naujiesiems darbuotojams. Dau geliui patiktų lengvai valdomas smulkus verslas, bet mes nie kada negalėjome tuo pasidžiaugti. Apyvarta didėjo, rodės, kas minutę, todėl mums nuolat visko trūko - o labiausiai žmonių, inventoriaus ir vietos. Vos per aštuonis mėnesius išaugome ir šias patalpas Berk lyje. Mums reikėjo tikro sandėlio. Jį radau kaimyniniame Emerivilio miestelyje, garsėjančiame tuo, kad jame įsikūrusi Pixar studija. Net sapne nesapnavau, kad kada nors nuomosiu beveik septynių šimtų kvadratinių metrų patalpas. Anksčiau niekada nedirbau sandėlyje, niekada nesiderėjau dėl tokios didžiulės pinigų sumos. Labai jaudinausi ir bijojau, bet supra tau, kad teks ieškoti daugiau darbuotojų. Įprastos „bėdos“, kai parduodavome dėvėtus drabužius greičiau, negu spėdavome įsigyti naujų, ėmė mus persekioti ir prekiaujant naujais, dizainerių kurtais apdarais - dabar jų parduodavome gerokai daugiau nei vintažo. Lyginant su praėjusiais metais, mūsų apyvarta padidėjo septyniais šimtais procentų - tai neregė tas dalykas mažmeninėje prekyboje. Klienčių elektroniniai laiškai plūdo taip greitai, kad nespėdavome į juos atsakinėti. Nupirktus daiktus pakavome su karštligišku džiugesiu, ir aš kiekvieną savaitę keliaudavau savo patikimuoju 1987 metų Volvo į Los Andželą - pirkti, pirkti, pirkti dideliais kiekiais! 48 K aip aš t a p a u JAU N A BOSE Pradėjau bendradarbiauti su konsultantu Dana Friedu neįtikėtina, bet jo kontaktus aptikau internete. Anksčiau jis dirbo generalinio direktoriaus pavaduotoju ir finansų direk toriumi Taryn Rose batų bendrovėje, tad turėjo daug patirties verslo vadyboje. Mudu su Dana nusprendėme, kad Nasty Gal trūksta žmogaus, gebančio valdyti svarbiausius verslo vidaus procesus - užsakymus, finansus ir žmogiškuosius išteklius. Kartu parašėme skelbimą dėl generalinio direktoriaus pava duotojo pareigų, bet galiausiai gavau darbuotoją, kuris padarė daug daugiau, - į bendrovę atėjo žmogus, padėjęs formuoti Nasty Gal ateitį. Paprastai asmenys, turintys tokios patirties kaip Frankas, darbo neieško. Negalėjau patikėti savo akimis, gavusi gyve nimo aprašymą iš žmogaus, dvidešimt metų dirbusio vado vaujamą darbą bendrovėje Lands’ End ir ėjusio Nordstrom generalinio direktoriaus pavaduotojo, atsakingo už prekybą internetu bei užsakymus iš katalogų, pareigas. Bet Frankas žinojo, kad Nasty Gal pašėlusiai sekasi ir kad rasti tokį smagų darbą sunku. Jis iškart pasiūlė, kaip galima būtų išspręsti kai kurias mūsų problemas. Papasakojo man apie organizacijos diagramą, paprastai braižomą planuojant įmonės struktūrą ir nustatant darbo grupių pavaldumą. Tuomet jis prakalbo apie skyrius. Mes tarsi iš naujo išradinėjome ratą! Pirmiausia atsirado žmogiškųjų išteklių direktorius. Po to finansų kon trolierius. Paskui klientų aptarnavimo vadovas. Įdarbinome vyruką, atsakingą už informacines technologijas. Priėmėme pirkimų direktoriaus padėjėjų, aš taip pat gavau asistentę. Atskyrėme prekių siuntimą ir užsakymų priėmimą, įkūrėme grąžintų prekių skyrių. Cody prisidėjo prie komandos ir pra 49 #GIRLBOSS dėjo dirbti visą darbo dieną elektroninės prekybos vadovu. Sukūrėme savą skambučių centrą - įvedėme telefono linijas, įjungėme telefonus ir užsidėjome ausines - viskas tapo taip oficialu! Mūsų klientėms nebereikėjo siųsti elektroninių laiš kų - jos galėjo tiesiog paskambinti! Sveikos gyvos, klientės! Mes kūrėme planus ir strategijas, o aš tarsi kempinė viską siurbiau į save. Augant verslui, augau ir aš, o anksčiau taip gąsdinusi nežinia man pradėjo vis labiau patikti. Man vis dar sunku buvo sutelkti dėmesį, bet patyriau, kad vadovau jant nuosavam verslui kiekvieną mielą dieną, jei ne kiekvieną mielą valandą, tenka susidurti su nauju iššūkiu, spręsti nau ją problemą, tad niekam negali skirti daug laiko, o apie nuo bodulį gali išvis pamiršti. Kai pirmą kartą pasiekėme šimto tūkstančių dolerių dienos apyvartą, nutariau atšvęsti: išnuo mojau milžinišką arklio formos namą-batutą ir nurodžiau jį pripūsti mūsų sandėlyje. Išsiunti kelias elektroninio pašto ži nutes - ir šokinėji, šokinėji, šokinėji... Išsiunti kelis drabužius klientėms - ir šokinėji, šokinėji, šokinėji... Tai buvo geriausia diena mano gyvenime. Visų, išskyrus mano, nuostabai, vos per vienus metus išau gome savo sandėlį Emerivilyje. Tuo metu buvau jau pripratusi prie sparčiai didėjančios apyvartos. Lengviau nuo to nebuvo, tačiau bent jau galėjau numatyti, kas laukia artimiausioje ateityje. Nustojau klausyti patyrusių žmonių - netgi Danos, nes net jie nebuvo susidūrę su tokiu apyvartos didėjimu kaip mūsų. 2010 metų rudenį vėl leidausi ieškoti didesnių patal pų. Mane jau ėmė varginti tos kasmėnesinės, kartais net kas savaitinės kelionės į Los Andželą. Net ėmiau nerimauti, ar nepiktnaudžiauju savo draugės Kate es svetingumu, mat su 50 K aip aš t a p a u JA U N A BOSE tvarkiusi reikalus kaskart griūdavau ant sofos jos namuose. Beveik visos agentūros ir dizaineriai, su kurias bendradarbia vome, buvo įsikūrę Los Andžele, be to, skrisdavau ten į mo delių atrankas, paskui merginas skraidindavome į fotosesijas Emerivilyje ir atgal. Taip pat žinojau, kad ateityje noriu kurti ir gaminti originalius Nasty Gal gaminius, o San Fransisko įlankos regionas šiuo požiūriu yra dykynė - mums reikalingų kūrybingų žmonių ten tiesiog nėra. Kai kaimynystėje įsikūrę tokie konservatyvūs prekių ženklai kaip Gap, Macys ir Bana na Republic, rasti tinkamų darbuotojų beveik neįmanoma. To dėl nusprendžiau perkelti savo bendrovę į Los Andželą. Po dviejų mėnesių taip ir padariau. Mūsų komandoje buvo trylika narių, ir kai pakviečiau juos vykti drauge, visi, išskyrus vieną, sutiko kraustytis gyventi kitur. Kai po trejų metų pra dėjau rašyti knygą, jie beveik visi buvo vis dar čia, Los Andže le, kartu su manimi ir maždaug trimis šimtais penkiasdešimt naujų bendradarbių. 51 SGIRLBOSS JAUNOS BOSĖS PORTRETAS Christina Ferrucci, Nasty G al pirkimų direktorė Studijuodama koledže dirbau parduotuvėje San Fransiske ir būtent ten supratau, kad turiu polinkį į madą ir man patinka darbas su drabužiais. Baigusi studijas keti nau tapti mados tinklaraštininke, bet portale Craigslist radau skelbimą dėl asistentės darbo bendrovėje, pava dintoje Nasty Gal. Nebuvau girdėjusi apie tokį prekės ženklą, bet tais laikais visus drabužius pirkdavau per išpardavimą Goodwill dėvėtų prekių parduotuvėje Heito gatvėje. Man patiko, kad Nasty Gal prekiavo visaži niais rūbais, - ši bendrovė patraukė mane kažkuo, kas buvo nauja, bet labai tikra. Tuo metu skendėjau skolose ir visiškai neturėjau iš ko gyventi, nežinojau, kuo noriu užsiimti, ir maniau, kad asistentės darbas yra laikinas, kad iš jo galėsiu išeiti kada panorėjusi. Nuo to laiko prabėgo penkeri metai, bet aš vis dar čia. Nesilaikiau iš anksto nubrėžto karjeros plano, tiesiog nusprendžiau užsiimti tuo, kas man įdomu ir sekasi geriausiai. Iš pradžių Nasty Gal įmonėje sukosi tik jos savininkė, darbuodamasi nedidelėje studijoje. Netekau amo pa mačiusi, kaip dirba Sophia: vieną minutę j i fotografuo davo, o jau kitą puldavo tvarkyti vintažinių kelnių arba kurti elektroninių laiškų dizaino - jos energija buvo už 52 \ K aip aš t a p a u JA U N A BOSE krečiama. Sophia palaikė itin glaudų ryšį su klientais ir labai stengėsi, kad jie neprarastų susidomėjimo ir būtų patenkinti. Ji buvo nepaprastai reikli sau, todėl ir aš el giausi taip pat. Padirbėjusi kelias savaites Nasty Gal, ta pau neatskiriama Sophios verslo dalimi, taigi, nuo šiol ten sukosijau dvi moterys. Mudvi su Sophia dirbome ir tuo pat metu mokėmės verslo paslapčių - dažniausiai mokėmės iš savo klaidų. Jei mūsų parinktus derinius puikiai pirkdavo, įsidėmė davome juos ir mėgindavome sėkmę pakartoti. Jei kai kurių modelių nepirkdavo, mesdavome juos iš galvos. Paprastos taisyklės, bet būtent paprastumu Nasty Gal traukė klientes. Tos akimirkos, kai pirmąkart dalyvavo me specializuotoje parodoje ir visiems kartojome Nasty Gal pavadinimą, buvo nepamirštamos, mes išmokome svarbiausią gyvenimo pamoką apie atkaklumo galią. Turėdavome sakyti savo pavadinimą mažiausiai du kartus, nes visi prašydavo jį pakartoti. Jį pakartojusios išvysdavome santūrią šypsenėlę ar išgirsdavome kokį prastą juokelį, bet Sophia kaipmat išsitraukdavo iš manųjį telefoną ir parodydavo mūsų šaunųjį interneto puslapį. Toje mugėje pridarėme daugybę klaidų spręsdamos, kas, mūsų nuomone, patiks klientėms ir kas tiks mūsų prekės ženklui. Galiausiai išmokome gerokai dau giau, nei būtume išmokusios, jeigu nebūtume išdrįsę ri zikuoti, ir iki šių dienų perduodu įgytas žinias mūsų pir kimų komandai. Aš išmokau greitai priimti sprendimus, naudingus įmonės plėtrai. Džiaugiuosi savo talentu šaipytis iš drabužių. Pavyzdžiui, nebijau pasakyti: „Šios 53 #GIRLBOSS spalvos kelnės primena ligoninės darbuotojų uniformą" arba „tokio kirpimo suknelė tinka tik šliaužiojančiam kūdikiui". Gebėjimas pasišaipyti man labai praverčia ir tikriausiai išgelbėjo ne vieną klientę nuo abejotinų pirkinių. Tačiau vis dar labiausiai mėgstu tyrinėti nau ją prekę. Todėl noriu būti dalimi komandos, kuriančios klientams smagiausią pirkimo patirtį, ir tikiu, kad Nasty Gal gali tai padaryti geriau negu kas nors iki šiol. Mano vaidmuo Nasty Gal sėkmės istorijoje iki šiol stebina, jaudina ir kartais atrodo visiškai beprotiškas. Kadangi buvau pirmoji bendrovės darbuotoja, teko dirbti daug skirtingų darbų (daugelį netgi tuo pačiu metu). Ėjau asistentės ir personalo vadovės pareigas ir aptarinėdavau papildomas lengvatas su naujais dar buotojais, buvau pirkimų vadybininkė ir klientų aptar navimo atstovė, siuntimų skyriaus, kuriame vien vaiki nai, vadovė. Sakykite pareigas ir pamatysite - esu jas ėjusi. Dabar, kaip Nasty Gal pirkimų direktorė, galiu drąsiai teigti, kad tai keista, bet pasitenkinimą teikianti karjera. Kai atsiliepiau į aną skelbimą, aptiktą portale Craigslist, mane įsuko įvykių, kurie nutinka kartą gyve nime, viesulas. Taip ir turėjo būti. 54 Kiekvienoje nesėkmėje slypi aibė galimybių Vi/H' yra kūrybiški Sumauti darbai išgelbėjo man gyvybę Tik išklydęs iš kelio gali rasti tiesų takelį. Austin Osman Spare S um auti darbai išg elbėjo man gyvybę Manau, galiu pretenduoti į rekordą kaip Žmogus, Dirbęs Dau giausia Sumautų Darbų Iki Aštuonioliktojo Gimtadienio. O jeigu ne, tai tikrai gaučiau apdovanojimą už Daugiausia Su mautų Darbų, Kurie Truko Trumpiau Nei Dvi Savaites. Netgi būdama vaikas nuolat uždarbiavau: pardavinėjau limonadą, nešiojau laikraščius, prižiūrėjau kūdikius, netgi trumpam su žibėjau kaip modelis - tiesa, mano karjera baigėsi, kai filmuodamasi Little Caesars picerijoje nesugebėjau entuziastingai šokinėti aukštyn žemyn ir staugti: „Pica, pica!“ Metai vidu rinėje mokykloje pralėkė kaip virtinė greitų pasimatymų, bet ne su vaikinais, o su darbais. Galbūt nė vienas jų neišgelbėjo man gyvybės, tačiau tvirtai tikiu, kad tos trumpalaikės nesėk mės ir darbo vietų kaita (aš tai vadinu darbine paleistuvyste) labai anksti padėjo man įgyti patirties. Kai dėmesį pajėgi su kaupti vos akimirksnį, labai greitai supranti, kas patinka, o kas ne. Paprastai aš turiu ištaškyti toną mėšlo į sieną, kad įsi tikinčiau, kiek jo prilips (na gerai, dabar tai jau nebėra tikras mėšlas tiesiogine šio žodžio prasme). Todėl, visų darbdavių, kuriuos palikau savo kelyje, nelaimei, tikrai vertėjo daug ką išbandyti. Prieš pradėdama istoriją apie sumautų darbų virtinę pasa kysiu, kad per dvylika mokslo metų pakeičiau dešimt mokyk lų. Priežasčių būta įvairių: kraustėmės gyventi kitur, keitėsi šeimos finansinė padėtis, aš nekenčiau lankomos mokyklos. Man perėjus į trečią klasę, tėvai nebeišmanė, ką su manimi daryti - gaudavau pylos, kad neatlieku užduočių arba kad skaitau žodyną, pasislėpusi klasės draugams už nugarų. Tik per stebuklą trečioje klasėje pakliuvau į pagreitinto mokymosi programą, kuri, kaip paaiškėjo, buvo tikras nesusipratimas 59 #G 1RLB0SS mes kiauras dienas gulėdavome ant grindų ir skaitydavome laikraščius, nes mūsų mokytoja „netikėjo matematika“. Aiš ku, taip negalėjo ilgai tęstis, todėl mane perkėlė į katalikiškąją mokyklą. Spėkite, kas nutiko? Ten buvo ne ką geriau! Kad ir kur mokyčiausi, visuomet buvau atskalūne ir daž nai laidydavau tualetinio humoro juokelius, kurie tikrai ne gausino mano draugų gretų. Bet aš gerai sutariau ir su po puliariais vaikais, ir su moksliukais. Tie prievartinio turizmo suformuoti gebėjimai ir sparčiai įgyti išlikimo įgūdžiai vėliau padėjo man lengvai šokinėti iš vieno darbo į kitą. Laimė, kai sulaukusi penkiolikos metų pradėjau dirbti, šalies ekonomika buvo stabili, todėl buvo nesunku greitai rasti darbą, jį mes ti ir tuoj pat įsidarbinti kitur. Niekada nenusimindavau, jei nauja veikla man nepatikdavo, nes jau buvau įpratusi jaustis ne savo vietoje ir nebetikėjau, kad koks nors vienas dalykas, žmogus, užsiėmimas galėtų tapti mano pašaukimu, o vieto vė - mano namais. Nesėkmės d a r b i n ė j e p a l e i s t u v y s t ė j e Galbūt nenuėjau ten, kur ketinau, bet, manau, atsidūriau ten, kur ir turėjau atsidurti. -Douglas Adams Visą jaunystę man buvo sunku prisitaikyti. Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, kaskart išgirdusi skambutį tardavau sau, kad gyvenimas baigėsi, net nespėjęs prasidėti. Kai imi priešpiečiauti su savo itin liberalių pažiūrų istorijos mokyto 60 S um a uti d a rba i iš g e lb ė jo m an g y vy bę ju, užuot leidusi laiką su draugais, supranti, kad laikas išeiti. Dešimtoje klasėje įkalbėjau tėvus leisti man mokytis namie. Kartą per mėnesį pas mane ateidavo mokytoja ir skirdavo už duočių, bet didumą laiko aš dirbau. Netoli namų buvo greitojo maisto restoranas Subway, taigi, užėjau, užpildžiau anketą ir tapau Sumuštinių Dizainere. Su pasididžiavimu vilkėjau ža liuosius polo marškinėlius ir nešiojau lankelio tipo kepuraitę su snapeliu. Dirbau dieninėje pamainoje ir didvyriškai grūmiausi su klientų antplūdžiu per pietus, nors tuomet net ne supratau, kas yra klientų antplūdis. Be kitų pareigų, turėjau apsimovus pirštines įtrinti majo nezą į tuną. Seksualu! Tėkšdavau tuną į dubenį, užpildavau beveik du litrus majonezo ir pirštinėtomis rankomis įmasažuodavau tą majonezą į žuvį. Kitas geras dalykas buvo jūros gėrybės, atkeliaudavusios milžiniškos krabų lazdelių plokštės pavidalu. Ją turėdavau pirštais susmulkinti, o tada galėdavau entuziastingai tęsti sumuštinių gamybą. Net neprisimenu, kodėl mečiau šį užsiėmimą, bet kitą dar bą gavau Borders knygyne. Ten man tikrai patiko. Tais laikais visi teiravosi knygos „Kas paėmė mano sūrį?“ (Who Moved My Cheese?). Tuomet nežinojau, apie ką ji, nežinau ir dabar. Deja, Borders knygyne nereikėjo nei majonezo, nei guminių pirš tinių, bet darbas informacijos skyriuje buvo didelis žingsnis pirmyn, mat teko šiek tiek pakrutinti smegenis. Savo darbuotojams Borders organizavo įspūdingą moky mų programą. Nežiūrint mano antikorporacinių nuostatų, tie mokymai man labai patiko. Iki šiol manau, kad jie buvo labai vertingi. Pavyzdžiui, juose mane išmokė sakyti „Taip“ užuot sakius „Jo, žinoma“ arba „Tuoj patikrinsiu“ vietoj „Aš 61 #GIRLBOSS nežinau“, kai klientai prašydavo pagalbos. Štai jums svarbi pamokėlė apie klientų aptarnavimą: tiesiog atsiprašyk. Net jei tai ne tavo kaltė, juos nuvylė bendrovė, kurioje dirbi, todėl tavo pareiga klientus suprasti ir užjausti. Net jei tau moka minimalią algą, kliento akyse atstovauji visai bendro vei. Nuo tavo požiūrio į atsakomybę priklauso, ar sulauksi didesnio atlyginimo, aukštesnių pareigų ir galiausiai pada rysi karjerą. Būdama paauglė ir vėliau, jau perkopusi dvidešimt, neabe jojau, kad amžinai nekęsiu kapitalizmo - ar bent jau niekada nebūsiu atvira jo šalininkė. Buvau įsitikinusi, kad nugyvensiu man skirtus metelius, versdamasi fotografės amatu ir dirb dama visokius darbus todėl, kad reikia, o ne todėl, kad noriu. Dabar nesu tokia cinikė. Suprantu, kad dažniausiai būtent di delės įmonės suteikia darbuotojams galimybę planuoti savo karjerą, tobulinti vadybos įgūdžius ir žinias pasirinktose sri tyse. Šiandien bendrovėje Nasty Gal vadovaujamės taisyklė mis, kurias vadiname „Mūsų filosofija“, - jas esame iškabinę visame biure. Bendrovėje dirba puiki žmogiškųjų išteklių ko manda, užtikrinanti, kad mūsų veikla būtų nepriekaištinga ir mes tinkamai rūpintumės darbuotojais. Prieš Nasty Gal plėtrą neturėjau supratimo, kas yra žmogiškieji ištekliai, ir maniau, kad tai kažkokia mados tendencija ar alternatyvios muzikos grupės pavadinimas, o kam nors prabilus apie filo sofiją, būčiau ėmusi vartyti akis. Bet kai tavo bendrovė auga tokiu beprotišku tempu ir pasiekia Nasty Gal mastą, šie žo džiai ima skambėti ne kaip tuščias korporacinis žargonas, o įgyja prasmę - jie yra neatskiriama pozityvios organizacinės kultūros dalis. 62 S um auti darbai išgelbėjo man gyvybę Nors man patiko dirbti Borders knygyne, ištvėriau ten vos šešis mėnesius. Darbinę paleistuvystę tęsiau vietinės ga myklos išparduotuvėje, dviejose batų parduotuvėse (abiejų specializacija buvo ortopediniai batai) ir dar viename knygy ne. Vėliau darbavausi drabužių valykloje ir leisdavau dienas patalpos gale gramdydama vyriškų marškinių apykakles bei skirstydama jas pagal krakmolinimo stiprumą. Dirbau ir restorane, bet to darbo nuoširdžiai nekenčiau, todėl ištvėriau tik vieną dieną. Nebuvau linkusi bendrauti su visokiais žmonėmis, o juk darbas restorane toks ir yra: ten be paliovos, be pertraukos plūsta žmonės. Tylomis svarsčiau: jei norėčiau uždirbti tam tikrą pinigų sumą, kokį darbą turėčiau rinktis? Būti nerangia, užsakymus painiojančia padavėja (sakau todėl, kad buvau ta nerangi, užsakymus painiojanti mergiotė), nervintis dėl išlieto pieno ir padarytų klaidų ar ramiai sėdėti blausiai apšviestoje Dexter batų par duotuvėje? Nusprendžiau verčiau sėdėti tarp batų ir skaity ti knygą. Nors visose savo darbovietėse labai stengiausi ir daug dirbau, išnaudodavau gal tik penkiolika procentų savo smegenų (daugių daugiausia), todėl kiekvienas darbas, kad ir kaip man patiktų, galiausiai man atsibosdavo. Jaučiausi tarsi atsidūrusi filme „Švilpiko diena“- kiekviena diena buvo tokia pati kaip kitos, nesvarbu, kiek daug būčiau nuveikusi vakar. Tik šalia nebuvo Billo Murray’aus. O be jo - ačiū, ne noriu. Toje sumautų darbų virtinėje nė karto nenupjoviau ką pasėjusi, tačiau būtent tai, kaip vėliau supratau, padėjo man neprarasti susidomėjimo. KGIRLBOSS Kova su n u o b o d u l i u Trumpiau tariant, nesileisk įveikiamas nuobodulio... Štai raktas į šiuolaikinį gyvenimą. Jei nepasiduodi nuoboduliui, nėra nieko, ko negalėtum pasiekti. -DavidFoster Wallace Mano gyvenime buvo etapas, kai rinkdavausi tik lengvus dar bus. Prieš Nasty Gal įkūrimą dirbau apsaugos darbuotoja Meno universiteto akademijoje San Fransiske. Šio darbo ėmiausi tik todėl, kad žinojau - ten, tikrąja to žodžio prasme, nereikės nieko dirbti. Man nė velnio nerūpėjo, ar darbas prasmingas, ar galėsiu jį dirbdama pragyventi! Norėjau tik būti pigesne ap saugininko versija, trintis virtualioje MySpace bendruomenėje ir kartais užbaubti įeinantiems: „Ei, jūs turite užsiregistruoti!“ Vos prasidėjus pamainai imdavau nekantriau laukti jos pabai gos. Dabar suprantu, kaip kvailai tai skamba. Ir žinote ką? Tai buvo kvaila. Liūdna prisiminti, į kokią apatiją buvau nugrimz dusi. Viliuosi, kad kai kurias klaidas dariau tam, kad tu, miela sunkiai dirbanti busimoji BOSE, jų nekartotum. Dabar jau žinau, kad nėra nieko, kas keltų nuobodulį ab soliučiai visiems. Tai, kas nuobodu tau, gali būti labai įdomu kažkam kitam. Jei veikla tau nuobodi ir negali jos pakęsti, greičiausiai sėdi ne savo rogėse. Visada atsiras žmonių, ne kenčiančių savo darbo, kad ir koks jis būtų. Ši knyga skirta ne jiems. O dirbti tenka visiems, nebent būtum gimusi milijar dieriaus šeimoje. Todėl, velniai griebtų, pasistenk, kad darbas tau teiktų džiaugsmą, nes nuobodulys nėra natūrali JAUNOS BOSĖS būsena. Anaiptol. 64 S u m a u ti d a rba i iš g e lb ė jo m an gy v y bę Neįmanoma pasiekti sėkmės veikloje, kurios nuoširdžiai nekenti, nebent pirmyn vytų siaubingas pyktis. Pavyzdžiui, aš nieko neišmanau apie viešuosius ryšius. Puikiai pasirodyti tada, kai reikia, ir sakyti tinkamus žodžius tinkamu laiku tai menas, kurio taip ir neįvaldžiau. Geras specialistas geba parduodamas įvaizdį ar idėją išlikti natūralus, nuoširdus ir užmegzti tarpusavio ryšį. Kaitlyn, Nasty Gal viešųjų ryšių di rektorė, dievina savo darbą ir puikiai jį dirba. Kaitlyn - tikra ekstraverte, mėgsta žmones ir jaučiasi laiminga, nuolat su kuo nors bendraudama. Finansinę verslo pusę juokaudama vadinu „nuobodžiais reikalais“, bet tik todėl, kad ji nuobodi man pačiai. Mūsų fi nansų direktoriui labai patinka spoksoti į grafikus, skaičius, lenteles ir visokiausias santrumpas, kurias tik dabar imu su prasti. Tai nuostabu, nes jeigu nebūtų žmonių, kuriuos žavi finansai ar tarptautinė logistika, niekas iš mūsų neturėtų dar bo ir Nasty Gal neegzistuotų. Didžiausia mano, kaip darbuotojos (ir kaip draugės), sil pnybė - nepataisomas polinkis nuolat vėluoti. Laikas turbūt vienintelis dalykas pasaulyje, dėl kurio negaliu derėtis, kad ir kiek stengčiausi. Si silpnybė mane kamuoja iki šiol. Visuomet bambėdavau, jog vykdama į darbą esu priversta išbraukti dvi dešimt minučių iš savo gyvenimo, juk už tas dvidešimt minu čių niekas nemokėdavo. Norėdama išnaudoti kiekvieną „savo“ gyvenimo akimirką (buvau įsitikinusi, kad darbo valandomis priklausau už jas mokantiems), išeidavau į darbą kuo vėliau taigi, visada vėluodavau. Kartais tai neišvengiama (kitaip ta riant, šūdas, ištiko bėda), bet nuolat besikartojantis, nuspė jamas vėlavimas yra puikiausias būdas pranešti darbdaviui, 65 #GIRLBOS$ kad darbas tau tiesiog nerūpi. Niekas nenori priimti - ar ilgai laikyti - darbuotojo, kuris akivaizdžiai spjauna į savo darbą. Galų gale radau vietą hidroponinių augalų parduotuvėje. Ten leidom laiką klausydami grupės A Tribe Called Quest mu zikos, o aš žiūrėdavau, kad vandens pH būtų optimalus. Buvau atsakinga už milžinišką bananmedį, pasodintą į lavos skaldą, primenančią didžiulius triušio kakučius. Sis darbas man labai patiko. Paskui, nusprendusi, kad sveika pajudėti lauke, už siėmiau kraštovaizdžio planavimu, tai yra tampiau laistymo žarnas ir karutį aplink biuro pastatų kompleksą. Tai tęsėsi dvi savaites. Pirmyn, galite juoktis ir stebėtis, ką aš sau galvojau, nes iš tikrųjų, ką aš sau galvojau? Šiaip ar taip rezultatas buvo toks pat - darbas man nusibodo, ir aš jį mečiau. Vis dėlto, įsteigusi Nasty Gal, suvokiau, kad dirbdama esu laiminga ir mėgstu iššūkius. Dienos skriejo, susiliedamos į džiaugsmingą miglą, nes buvau per daug užsiėmusi, kad žiū rėčiau į laikrodį. Tai labai skyrėsi nuo dykinėjimo, kai neturi ką veikti ir skaičiuoji minutes, o viršininkas, nė kiek ne gud resnis už tave, reguliuoja aštuonias tavo dienos valandas. Man visuomet buvo sunku laikytis griežtų taisyklių, todėl darbas Nasty Gal tapo vienintele veikla, kurią sugebu atlikti. Visi šie darbai išmokė mane toleruoti tam tikrą kiekį mėš lo, kažko, kas nepatinka, - bent jau trumpam. Mano tėvų karta tai vadintų „charakterio grūdinimu“, bet aš tai vadinu „JAUNOS BOSĖS mokymais“. Nepuoselėjau vilčių pamėgti visus savo darbus, tačiau juos dirbdama daug sužinojau, nes labai stengiausi ir pamažu kai kuriuos užsiėmimus pamėgau. Sutinku, kai kurie darbai buvo visiškai idiotiški. Kad ir kaip ten būtų, dirbdama visuomet išlikau smalsi ir noriai eksperi 66 S um auti darbai išg elbėjo man gyvybę mentavau. Užuot prisirišusi prie vienos vietos ir laukusi kol viskas susiklostys, aš vis bandžiau kažką nauja ir žiūrėjau, kur tie bandymai nuves. Kai į viską žiūri kaip į vieną didelį eks perimentą, nieko baisaus, jei kažkas nepavyksta. Jei planai keičiasi, galbūt tai į gera. Kiekvienoje nesėkmėje slypi aibė galimybių - apie jas kalbėsiu kitame skyriuje, bet pradėk žval gytis jau dabar - jų yra visur! Beje, sumauti darbai padėjo suprasti, kokie prasmingi yra šaunūs darbai. Daugeliui žmonių nepavyksta rasti svajonių dar bo vos užvėrus mokyklos ar universiteto duris, bet visi turime nuo kažko pradėti. Kur kas labiau vertinsi savo puikią karjerą, jei galvodama apie praeitį prisiminsi ne tokius puikius darbus, kuriuos kažkada teko dirbti, ir galbūt suprasi, kiek daug jie tave išmokė. Darbai, kuriuos išbandžiau prieš įsteigdama Nasty Gal, praplėtė mano akiratį padėjo sukaupti įvairiapusės patirties - o tai ne mažiau svarbu, nei mano tolesnė veikla. Tačiau prireikė laiko, kad tai suvokčiau, nes aš, tarsi vaikas, žaidžiantis stalo žaidimą „Čiuožyklos ir kopėčios", visada troškau užeiti tik ant langelių su kopėčiomis, kuriomis greitai pakyli, ir niekada ne pataikyti ant langelių su čiuožykla, kuri tave bematant nusiun čia žemyn. Ieškojau darbo, kuriame gaučiau atlyginimą nieko neveikdama ir vis tiek kažkaip daryčiau pažangą gyvenime, deja, mano miela drauge, taip paprasčiausiai nebūna (nebent esi Paris Hilton, - nors abejoju, ar ji išvis daro kokią nors pa žangą, ypač mados srityje). Neseniai išgirdau kažką sakant: „Noriu to, ko noriu, tada, kada noriu ir ten, kur noriu.“ Šį sakinį būtų galima pavadinti mano kartos moto. Mes - interneto vaikai, sugadinti žinoji mo, kad norai išsipildo vos spustelėjus pelės klavišą. Mes mąs 67 #GIRLBOSS tome greitai, spausdiname greitai, judame greitai ir tikimės, kad visa kita vyksta lygiai taip pat greitai. Prisipažįstu, ir aš esu tokia pat. Man neužteko kantrybės baigti vidurinę mokyklą, studijuoti koledže ar laukti, kol padarysiu karjerą. Dabar kaip darbdavė dažnai matau, kad nauji darbuotojai, dar visai nese niai trynę koledžo suolą, tikisi bematant gauti svajonių dar bą, kuriame būtų patenkinti jų ypatingieji kūrybiniai polėkiai ir mokamas puikus atlyginimas. Valio, tai šaunus tikslas. Bet teks sunkiai dirbti, kad gautum ko trokšti - taip sutvarkytas šis pasaulis. Esu skaičiusi begalę gyvenimo aprašymų - juose jauni žmonės nurodo, jog atliko praktiką dvidešimtyje milijonų stulbinamų vietų. Nuostabu, džiaugiuosi, kad išsiaiškinote, kas jums patinka, sukaupėte įdomios patirties, bet jei matau, kad buvote praktikantais penkerius metus, susidarau įspūdį, kad jums tiesiog nereikia dirbti. Man kelia pagarbą žmonės, nebi jantys pasiraitoti rankovių ir dirbti, net jeigu darbas tikrai bjau rus. Patikėkite, dirbti ne gėda, ir aš galiu tai įrodyti, nes moku padaryti velniškai skanų sumuštinį su tunu. Mo k y k l a - ne man Vidurinėje mokykloje buvau toks, koks buvau, laikiausi normalaus žmogaus elgesio taisyklių, pavyzdžiui, klausiau mamos ir tėčio. Paskui baigiau mokyklą, išsikrausčiau iš tėvų namų ir pagaliau pradėjau, kaip čia pasakius, gyventi laisvai. -IggyPop Jau turbūt supratai, kad man mokykla ne itin tiko. Atvirai kalbant, ją prisiminus, manyje užverda prieštaringi jausmai. Dažnai troškau būti drausmingesnė, turėti viziją ir kantrybės, 68 S um auti darbai išg elbėjo man gyvybę kad galėčiau ketverius metus trinti koledžo suolą. Labai ger biu žmones, kurie tai sugeba. Bet mokykla buvo ne man, to dėl pagrindinė šios knygos mintis ta, kad tikroji sėkmė ateina suvokus savo silpnybes ir išmokus pasinaudoti stiprybėmis. Trumpai tariant, jei negali ko nors pakęsti, nešvaistyk laiko ir pinigų, pakuokis daiktus ir trauk kitur. Aš negalėjau pakęs ti, kai kažkam reikėdavo kantrybės, man kėlė pasibjaurėjimą bet kokie ilgalaikiai įsipareigojimai, nors dabar iš to išaugau. Tačiau jei esi kupina ryžto, kantri ir nori mokytis, tikrai ne siūlysiu to nedaryti. Dažnai jausdavau neapykantą mokyklai ne dėl kitų vaikų, o dėl kvaištelėjusių suaugusiųjų, su kuriais buvau priversta bendrauti. Prisimeni tą pagreitinto mokymosi programą ir mokytoją, netikėjusią matematika? Tai va, ji gyveno prie zoo logijos sodo ir atnešdavo šviežių pelėdų išvamų rutuliukų, nu mesdavo juos mums ant stalų ir liepdavo tyrinėti sudėtį. Jie smirdėjo vėmalais, nes iš esmės tai ir buvo vėmalai. Nekenčiau tos mokytojos. Kai mokiausi ketvirtoje katalikiškosios moky klos klasėje, mokytoja išsiuntė mane namo su raštu, kuria me smulkiai išvardijo mano kasdienius nusižengimus. Ponia Curtis buvo įsitikinusi, kad aš kuoktelėjusi. Mano nuodėmių sąraše puikavosi tokie nusikaltimai: per dažnai geriu vandenį iš čiaupo, per dažnai einu pasidrožti pieštukų, per ilgai užsibūnu tualete. Suirzusi ir įpykusi mama tada pasakė: - Mes juk žinome, kad tu ne beprotė... tiesa? - Ne, aš ne beprotė, - atsakiau. Mes susitarėme: jei penkias dienas iš eilės mokytoja mane pagirs, mama nuveš mane į parduotuvę Sanrio. Netrukus kiekvieną penktadienį galėjau rinktis kažką iš Hello Kitty ar 69 #GIRLBOSS Kero Kero Keroppi gaminių, nes mano kuprinė buvo kimšte prikimšta raštelių su mokytojos pagyrimais. Septintoje klasėje paklausiau gamtos mokslų mokytojo, ar galiu pristatyti atliktą užduotį stovėdama ant kėdės, nes didžiavausi savo darbu ir norėjau, kad visi matytų. Jis neleido. Ką gi, atleidimo prašyti lengviau negu leidimo: aš supratau jį pažodžiui ir pranešimą perskaičiau stovėdama ne ant kėdės, o ant stalo. Metams bėgant, susvetimėjimo jausmas vis stiprėjo. Lan kiau priemiesčio vidurinę mokyklą, kurioje aplinka buvo ste rili, tačiau ne gerąja (jokių pelėdų išvamų) prasme. Be slan kiojimo prekybos centruose ar išparduotuvėse, priemiestyje daugiau nebuvo ką veikti, tik paupyje rūkyti žolę ir bandyti įsmukti į daugiabučiams priklausančius karšto vandens ba seinėlius. Mano vidurinėje mokėsi vien tuščiagalvės pamaivos ir buki sportininkai, o populiarumas priklausė nuo to, ar tavo sportbačiai švarūs. Tais laikais vilkėjau į apačią platėjančius džinsus, avėjau Birkenstock batus su platforma ir visada segė jau diržą, dažniausiai - su kyšančiais spygliais. Ant galvos ry šėjau raištį do-rag ir vaikščiojau su auskaru nosies pertvaroje. Akivaizdu, kad man buvo lemta suktis mados versle. Tradicinio mokymo sistema gniuždė mano dvasią. Man at rodė, kad ji sugalvota turtingo elito ir skirta Amerikos jaunimui dresuoti, kad įprastų visą gyvenimą atlikinėti pasikartojančius veiksmus, tik jau ne klasėje, o biure. Jaučiausi kaip kalinė. Pri valėjau kasdien keltis tuo pačiu metu ir sėdėti ant tos pačios kė dės penkias dienas per savaitę. Turėjau ne daugiau laisvės negu Pavlovo šuo. Išsivysčiusio pasaulio problemos, ar ne? Mano mylimiausias mokytojas buvo ponas Sharonas, su juo beveik kasdien valgydavau priešpiečius. Jis manimi tikė 70 S um auti darbai išg elbėjo man gyvybę jo. Buvo vegetaras. Mokė mus JAVistorijos iš knygos „Apie ką melavo mano mokytojas“ (Lies My Teacher Told Me) ir atneš davo į klasę ištraukų iš anarchistės Emmos Goldman raštų. Iš jo Sužinojau, kad Helen Keller buvo socialiste! Didžiavausi savo sukurtu vaizdo projektu, kuriame rodžiau daug keptu vių, skambant nerimastingai grupės Bad Religion dainai „In fected“. Bum, vaizdai iš Nike gamyklos parduotuvės. Bum, pi nigų kadrai. Bum, kapinių kadrai. Bet apskritai, išskyrus valandos trukmės pono Sharono laisvės dvelksmą, atsklindantį per kalėjimo grotas, vidurinėje mokykloje jaučiau egzistencinę tuštumą. Maždaug tuo metu psichiatras diagnozavo man ir depre siją, ir dėmesio sutelkimo sutrikimą. Neabejotinai kentėjau nuo depresijos, tačiau, užuot gėrusi išrašytus vaistus, juos paprasčiausiai išmesdavau. Žinojau, kad dėl mano nepakelia mos kančios ir visiško nesidomėjimo kalta ne sutrikusi hor monų pusiausvyra. Mano būsenos buvo neįmanoma išgydyti vaistais - aš tiesiog negalėjau pakęsti pačios situacijos. Gaila, kad mokykla laikoma visiems tinkama vieta. O jeigu ji tau netinka, esi gydomas, tarsi bėdų turėtum tu pats, o ne sistema. Žinoma, nesakau, kad kiekvienam tinginiui galima laisvai praleidinėti pamokas ir, užuot mokiusis, keliauti tie siai į Burger King, bet esu įsitikinusi, jog turime pripažinti: mokykla ne kiekvienam. Taigi, JAUNOJI BOSE, jeigu jautiesi nelaiminga mokykloje, neleisk jai palaužti tavo dvasios. Tai nereiškia, kad esi kvaila ar niekam tikusi, ar kad niekada nie ko nepasieksi. Tai tik reiškia, kad tavo talentai slypi kažkur kitur, todėl naudokis kiekviena proga ir pasistenk išsiaiškinti, kokioje srityje tau sekasi, susirask vietą, kurioje galėtum to bulėti. Kai ją rasi, viskas eis kaip iš pypkės! 71 #GIRLBOSS JAUNOS BOSĖS PORTRETAS Madeline Poole, MPNAILS.com (@MPnails) Kai buvau maža ir neką teišmaniau apie pasaulį, svajo jau būti valytoja (nes labai mėgau siurbliu raityti raštus ant kilimo) ir krepšininke (nes man labai patiko jų ap ranga), gyventi Konektikute ir turėti namus su karališko jo purpuro spalvos fojė. Beje, žodį „fojė" būčiau tarusi su prancūzišksu akcentu. Norėjau būti nepaprasta. Nuo to laiko šis tas pasikeitė, bet vis dar siekiu nepaprastumo. Visada žinojau: nenoriu rūpesčių pilno gyvenimo, trokš tu kelionių, įkvėpimo ir kūrybingo gyvenimo, kuriame pinigai nebūtų svarbiausia mano bėda. Esu dirbusi begalę darbų - paprastai susijusių su kū ryba, tačiau visi jie buvo laikomi nesvarbiais. Pakavau dovanas papuošalų parduotuvėje, pardavinėjau ledus, vedžiau plaukimo pamokas, pjausčiau bandeles, dirbau kavinėje ir keliuose restoranuose (netgi priklausančiuo se tinklui Paneral). Iki šiol viską išmanau apie duoną. Restauravau plakatus, gaminau patiekalus, prižiūrėjau vaikus, dirbau ledų furgonėlyje, blizgiais žvyneliais siuvinėjau galvos raiščius, siuvau etiketes prie marškinėlių, dažiau sienas, tapiau freskas, nuiminėjau tapetus, bu vau fotosesijų stilistės asistentė, maisto dizainerė ir ma dos stilistė, panaši į knygos „Ir velnias dėvi Prado" (The Devil Wears Prada) herojes. Ne kartą gavau nuo tėčio pylos, bet anuomet teisinda- 72 S um auti darbai išg elbėjo man gyvybę vausi norinti būti eksperte. Kad ir ką daryčiau, stengiausi būti geriausia. Dirbau daug, nes visada buvau darbšti, bet kartą išvydau... moterį, prieš fotosesiją dekoruojančią modelio nagus, ir pagalvojau: aš irgi taip galėčiau! Mečiau visus darbus ir įstojau į pigiausią Los Andželo grožio mokyklą. Tuo metu išgyvenau labiausiai įtemptą ir varganiausią savo gyvenimo tarpsnį, bet kantriai sė dėjau po dienos šviesos lempa ir, užsimaukšlinusi kau kę nuo dulkių, žiūrėjau, kaip pigiai atrodanti poniutė demonstruoja aerografinio makiažo pagrindus ant ne tikros galvos. Dabar aš - kylanti žvaigždė ir laisvai samdoma ma nikiūro dizainerė. Nuolat dirbu reklaminėse ir mados žurnalų fotosesijose, kuriu nagų priežiūros priemones ir dalyvauju daugybėje kūrybinių, su nagais susijusių pro jektų. Trumpai tariant, esu ekspertė. Net nedirbdama aš vis tiek dirbu. Nuolat stebiu aplin ką, fotografuoju gatvėje pamatytus raštus ir spalvas, už sirašau kilusias mintis, susipažįstu su žmonėmis, ieškau sąsajų tarp skirtingų dalykų, gilinu savo amato žinias, išbandau naujus produktus, darau manikiūrą draugams, atnaujinu savo interneto puslapį, rašau savo socialinių tinklų paskyrose, kuriu nagų priežiūros priemones, daly vauju bendruose projektuose, ieškau įkvėpimo naujoms idėjoms ar piešiu naujų raštų eskizus. Sukuosi šiame vers le ir kuriu meną ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad man tai patinka. Visada turėjau sunkiai dirbti, nes nebuvo kito pasirinkimo, bet niekada nesilioviau tikėjusi savimi. Visada žinojau, kad tapsiu BOSE. 73 T L z&u ą i r L yg u t M coą i vi^A w ^telit Ic&biat į Mane išgelbėjo vagiliavimas iš parduotuvių ir keliavimas pakeleivingomis mašinomis Mes valgėme iš šiukšlių konteinerių, nelegaliai nakvojome tuščiuose pastatuose ir vogėme iš parduotuvių, kad susigrąžintume savo gyvenimus. Viskas stojo į vietas, kai nusprendėme, kad savo gyvenimą reikia gyventi. Gyvenime sekasi tiems, kas rizikuoja. -„Vengimas" (Evasion) M a n e i š g e l b ė j o v a g i l i a v i m a s iš p a r d u o t u v i ų ir k e l i a v i m a s p a k e l e i v i n g o m i s m a š i n o m i s Neprisimenu pirmo daikto, kurį pavogiau. Tačiau prisimenu (ir tuo nė kiek nesididžiuoju), kad jų buvo daug. Kai kažkas pabandė mane nusamdyti, kad pavogčiau kompiuterį Apple MacBook, staiga supratau, kad aš, velniai griebtų, įgijau vagi lės reputaciją. Norėčiau išgarsėti dėl daugybės dalykų (mokė jimo leisti bezdėjimo garsus iš pažasties, fotografijų, savo le gendinių šokio judesių), bet tik ne dėl puikių vagies įgūdžių. Nesididžiuoju šiuo savo gyvenimo tarpsniu. Jis taip toli nuo mano dabartinės veiklos, kad kartais atrodo netikras. Neseniai dalyvavau susitikime su Nordstrom vadovais, o po kelių dienų - su prekės ženklo Michael Kors generaliniu di rektoriumi. Sėdėdama prieš tuos žmones visą laiką galvojau: „Dieve, juk būdama septyniolikos pavogiau Michael Kors lai krodį iš Nordstrom parduotuvės...“ Veltui iššvaisčiau šitiek metų ir daugybę kartų galėjau visiems laikams nepataisomai sugriauti savo ateitį. Stebuklas, kad taip neįvyko, ir prie to stebuklo aš tikrai neprisidėjau. Keletas ž o d ž i ų api e a n a r c h i z m ą Žmonės turi tik tiek laisvės, kiek išminties jos norėti ir drąsos jos siekti. -Em m a Goldman Paskutiniais paauglystės metais buvau gana sutrikusi. Nors žinojau, kas esu, ir niekada nepripažinau kompromisų, neįsi vaizdavau, kuo noriu užsiimti. Norėjau išbandyti beveik vis ką, bet dėl savo neblėstančio troškimo viską neigti ir atmesti 77 #GIRLBOSS susidūriau su keistu paradoksu. Kitaip tokį požiūrį galima apibūdinti žodžiu „nebrandus“. Kol gyvenau su tėvais, kasmet iš Sakramento važiuodavau į anarchistinių knygų mugę San Fransiske. Gali neabejoti, kad tais laikais daug klausiausi įniršiu pulsuojančios muzi kos. Penkiolikos metų atradau grupės Refused albumą „The Shape of Punk to Come“ ir susidomėjau Guy’umi Debord’u ir situacionistais. Tuo metu jau buvau prisiekusi Emmos Gold man gerbėja ir lankiau marksizmo studijų grupę, kurioje mano draugai ir aš buvome vieninteliai, jaunesni nei ketu riasdešimt. Kaip jau minėjau, paauglystėje šventai tikėjau, kad gyvenimas nepakenčiamas, o maniškis - ypač, mat jau čiausi „engiama“ mokykloje, be to, mane slėgė priemiesčių atmosfera. Anarchizmo idealai man tobulai tiko. Tikėjau, kad kapitalizmas - viso pasaulio godumo, nelygybės ir destruk cijos šaltinis. Maniau, kad pasaulį valdo didžiosios korpora cijos (dabar žinau, kad taip ir yra) ir jas remdama toleruoju skleidžiamą blogį (tai tiesa, bet merginai juk reikia kartais įsipilti kuro į automobilio baką). Troškau egzistuoti už kapitalizmo sistemos ribų, gyven ti ir keliauti laisvai, nepriklausyti ariančių „nuo devynių iki penkių“ armijai. Jaučiausi tarsi senas barzdotas hipis, įstrigęs paauglės kūne. Norėjau gyventi spontaniškai, atsidurti be protiškose vietose su pašėlusiais žmonėmis ir audringai leis ti laiką. Leisk priminti, kad buvau naivi ir tikėjau, jog šitaip gyventi galėsiu amžinai. Dabar, viską prisiminus, man darosi baisu dėl buvusios savęs, kaip bet kuriai mamai būtų baisu dėl paauglės dukters, darančios tai, ką anuomet išdarinėjau aš. Iš namų išsikrausčiau septyniolikos, net nebaigiau viduri 78 M a n e i š g e l b ė j o v a g i l i a v i m a s iš p a r d u o t u v i ų ir k e l i a v i m a s p a k e l e i v i n g o m i s m a š i n o m i s nes. Tėvai buvo įsisukę į skyrybų procesą ir uoliai griovė du dešimtmečius trukusią santuoką, tad negalėjo man užtikrinti saugios aplinkos. Svajojau apie nuotykius, troškau kuo dau giau patirti. Buvau veganė. Buvau friganė. Autostopu nukelia vusi į organizacijos „Pirmiausia - Žemė!“ (Earth First!) renginį vidury miško, valgiau stebuklingus grybukus ir žiūrėjau, kaip žmonės padega iš šakų sudėliotą pentagramą. Nusprendžiau niekada nepirkti naujų medienos gaminių, nes pykau, kad kapitalizmas nesirūpina tvaria aplinkosauga, todėl apstačiau savo būstą išmestais baldais ir įvairiais nemokamai gautais daiktais. Ieškojau maisto šiukšlių konteineriuose prie Krispy Kreme kavinių, draugavau su vaikinu, gyvenančiu namelyje medyje, ir neskutau kojų plaukų. Gal tai kraštutinumai, bet tuo metu man taip neatrodė. Visą gyvenimą niekur nepritapdavau - nei mokyklose, nei darbovietėse. Galų gale numojau ranka, mat nebesitikėjau rasti vietos, kurią galėčiau pavadinti sava. Patogiausiai jau čiausi diskomforto sąlygomis. Saulė pakyl a, n uo t a i k a t ai p pat Jei tie metai apskritai ko nors išmokė, tai supratimo, kad nuo savęs nepabėgsi. Niekada. Išsivaduoti gali tik pasinerdamas į save. -JunotDiaz Būdama septyniolikos nutariau autostopu keliauti į Olimpi ją, Vašingtono valstijos sostinę. Kartu pasikviečiau Joanneą, nors ją pažinojau viso labo dvidešimt keturias valandas. Sto 79 (tGIRLBOSS vėjau į autostradą vedančio kelio kelkraštyje Sakramento centre, iškėlusi kartono gabalą su užrašytu kelionės tikslu. Pirmasis sustojo rusas, vardu Jurijus. Jis vairavo nedidukę Hondą, kurios galinis stiklas buvo išdaužtas, o vairo kolonė lė - deformuota. Kalbant nusikaltėlių žargonu, mašina grei čiausiai buvo nušvilpta. Nieko baisaus, tiesa? Ir visai nieko keisto. Prie diržo buvau pritaisiusi spyruoklinį peilį su iššo kančia geležte (skirtą pjaustyti obuoliams!), be to, mes juk buvome neįveikiamos. Pastaba: prašau niekada nekrėsti kvai lysčių, apie kurias pasakoju šiame skyriuje! Kai paklausėme Jurijaus, kur jis keliauja, šis atsakė važiuo jąs į Vakarų Sakramentą. Tada pradėjome šį tą įtarti, nes Sak ramentą jau seniai buvome pravažiavę. Po neilgų derybų jis sutiko pavėžėti mus iki Redingo, kuris bent jau buvo mums pakeliui. Tada Jurijus metė derybų bombą: - Už meilę? - Ne! - suklykiau, per daug pasibjaurėjusi, kad išsigąsčiau. Pareikalavome, kad mus tuoj pat išleistų, ir jis bematant ėmė atsiprašinėti. Nors automobilis atvirais laidais vietoje užvedimo spynelės mums nesukėlė abejonių, žodžiai „už mei lę“ įtikino, kad prieš mus - šiurpą keliantis vyrukas. Jurijus, be perstojo atsiprašinėdamas laužyta anglų kalba, išleido mus prie degalinės, ir mes su kuprinėmis ant pečių įstrigome kaž kur už Samoros gyvenvietės. Aplink, kiek akys užmato, nebu vo jokio kito pastato. Apsižvalgiau ir išvydau du automobilius, į kuriuos pylė kurą, bet abu priklausė veisykloms (dar vadinamoms šeimo mis), kurių vengia kiekvienas išmintingas keliautojas autos topu. Įvažiavimo į autostradą kelyje stovėjo didelis sunkveži 80 M a n e i š g e l b ė j o v a g i l i a v i m a s iš p a r d u o t u v i ų ir k e l i a v i m a s p a k e l e i v i n g o m i s m a š i n o m i s mis, taigi, nusprendusi, kad tai geriausias variantas, nuėjau ir pabeldžiau į kabinos dureles. Duris atidarė stambus vyriškis, vardu Jamesas, ir pranešė, kad vyksta į Judžino miestą. Vis arčiau Olimpijos. Neturėda mos kitos išeities sulipome į vidų. Jamesas buvo kilęs iš Pie tų, kartu keliavo ir draugo sūnus, kurį jis mokė, kaip pats sakė, „vairuoti sunkvežimį“. Vos pajudėjus Joanne - visiškai beviltiš ka idiote - paklausė Jameso, ar negalėtų paskambinti iš jo mo biliojo ryšio telefono - anais laikais tai buvo milžiniška Nokia. Tas leido, su sąlyga, kad Joanne pamasažuos jam nugarą, o ši taip ir padarė! Aišku, vos ji baigė masažą, Jamesas apsigalvojo. Ne, jis neleidžiąs jai skambinti iš mobilaus, bet apmokėsiąs jos skambutį iš telefono automato. Ta baisiausiai nusiminė, o aš sėdėjau ir varčiau akis galvodama: „Idiote tu, štai kodėl nepa žįstamiems vyrams nugaros nemasažuojamos!“ Tuo metu aš, rodos, dar nė karto nebuvau lietusi kito žmogaus gaktos, todėl niekaip negalėjau suprasti kvaišos, su kuria keliavau. Pagal įstatymą, kas kažkiek valandų sunkvežimių vairuo tojai privalo sustoti poilsio - toks įstatymas neleidžia jiems prisišniaukšti narkotikų ir nemiegoti dienų dienas. Jameso sunkvežimis buvo didžiulis, o gale buvo įrengti du plastikiniai gultai, kokie būna kalėjimuose. Jis sustojo šalikelėje ir greitai nurodė, kaip miegosim: - Šita guls su juo, - tarė, rodydamas į mano idiotę bendra keleivę ir į savo draugelį. Tada bedė pirštu į mane: - O tu gulsi su manimi! Jamesas jau spėjo prisipažinti, kad jį vilioja mano plaukuo tos kojos. Aš maniau, kad tai šlykštu, nes viena priežasčių, kodėl neskutau kojų, buvo atgrasyti vyrus nuo savęs. 81 KGIRLBOSS - Nieko panašaus, - atšoviau. - Mudvi miegosime vienoje lovoje, o jūs, vyrai, - kitoje. - Na jau ne, su vyrais aš nemiegu, - suprunkštė Jamesas, išreikšdamas pasibjaurėjimą. - O aš nesidalysiu lova su tavimi, - atsakiau ir pridūriau, kad jei reikės, pasėdėsiu ant grindų ir palauksiu savo eilės pri gulti. Tai Jamesui nepatiko ir jis liepė rinktis: arba darome, kaip jis liepė, arba nešdinamės lauk. Vėl atsidūrėme tuščiame kelyje, vienos su savo peiliais, kuprinėmis ir žibintuvėliais. Buvo trečia valanda nakties, mes stovėjome kelkraštyje prie didelio kalno pietų Oregone, dvidešimt mylių nuo artimiausios gyvenvietės. Joanne buvo stipriai įdegusi - it kokia benamė ar Maujo salos čiabuvė. Ne žinau, kaip ji sugebėjo šitaip įdegti, bet tai nesvarbu. Pareiš kiau, kad saugiausia būtų išsitraukti miegmaišius ir nusnausti miške iki išauš diena, bet ji, kaip tikra idiote, nesutiko, nes cituoju - „bijo gyvūnų“. Kurgi ne, pamišusiam dičkiui nuga ros masažuoti nebijojo, bet bijo, kad ją apuostys koks mažas elniukas! Mūsų žibintuvėliai buvo vienintelis šviesos šaltinis aplin kui, ir jais mosuodamos pagavome kitą sunkvežimį. Jis susto jo už devyniasdešimt metrų, mat tie prakeikti sunkvežimiai baisiausiai sunkūs. Mes nulėkėme per tamsą pažiūrėti, koks netikėtumas laukia už trečiųjų durelių. Šį kartą viskas buvo paprasčiau: viduje radome tik vai ruotoją ir didelį besiseilėjantį šunį. Vyrukas pasirodė besąs karštas Biblijos tiesų skelbėjas, tad neužsičiaupdamas pliurpė apie Jėzų ir vis trinktelėdavo šuniui, kas kartą šiam sulojus. Papasakojo, kad jo motina - prostitutė, o penkiametis brolis 82 M a n e i š g e l b ė j o v a g i l i a v i m a s iš p a r d u o t u v i ų ir k e l i a v i m a s p a k e l e i v i n g o m i s m a š i n o m i s sudegino namą. Jis buvo gerokai kuoktelėjęs, bet mes paga liau važiavome su žmogumi, kurio nedomino Jurijaus minėta „meilė“. Hm, tai bent palengvėjimas. Pakilus saulei, važiuoti tapo smagiau, be to, jis leido mums žaisti su vietinio ryšio radiju ir jo bangomis erzinti kelyje sutiktus sunkvežimių vai ruotojus, vežančius medieną, visaip juos įžeidinėjant, pavyz džiui: „ Ei, jūs, medkirčiai, ar žinote, kad naikinate gamtą?“ Šįkart kelionė baigėsi Judžino mieste, bet Biblijos skelbė jas, įsukdamas į sunkvežimių stovėjimo aikštelę, per radijo ryšį surado kitą vairuotoją, sutikusį nugabenti mus iki pat Olimpijos. Tas buvo labai mielas šeimos tėvas, jis visą kelią plepėjo apie žmoną bei vaikus ir saugiai išleido mus Olim pijoje. Nu s i k a l t i m a ms n e v e r t a švaistyti laiko Manau, derėtų bent jau linktelėti žmonėms, kuriais kadaise buvome, - ir nesvarbu, maloni mums jų draugija ar ne. -JoanDidion Bū